Per vasarą išpopuliarėjęs gelbėtojas visuomenę šviečia ir svarbius patarimus dalija vaizdo įrašais – vieną jų galite pamatyti teksto viršuje.
Vis dėlto gyvenimas už gelbėtojo darbo ribų taip pat kupinas veiklos – Kajus groja fortepijonu, kuria dainas, domisi didžėjavimu, skraido lėktuvais ir mėgsta ekstremalų sportą. O paklaustas apie asmeninį gyvenimą jaunas vyras neslepia – jo širdis užimta, jis turi sužadėtinę Rugilę.
Apie darbą prie jūros, tėčio pėdsakus, vaikų saugumą ir gyvenimą už gelbėtojo darbo ribų Kajus atskleidžia naujienų portalo tv3.lt skaitytojams.
Gal galite papasakoti, kaip kilo idėja tapti gelbėtoju? Kaip ši mintis atsirado ir kaip visa tai įgyvendinote?
Viskas gyvenime susidėliojo, galima sakyti, automatiškai. Karjera atėjo natūraliai, būtent matant tai, ką daro tėtis, ir gyvenant tame, kad kiekvieną vasarą leisdavau Palangoje, prie Baltijos jūros. Tai labai puikiai ją pažįstu. Galima sakyti, kad Baltijos jūra yra mano antrieji namai, nes esu matęs visokiausių įvykių, visokiausių situacijų ir labai puikiai ją pažįstu.
O kokia iš tiesų yra gelbėtojo kasdienybė? Iš šalies šis darbas atrodo nelengvas – juk tenka ne tik susidurti su sudėtingomis gelbėjimo situacijomis, bet ir nuolat bendrauti su įvairiais žmonėmis.
Daug metų jau komunikuojame, kad gelbėtojo darbas labiausiai sunkus yra psichologiškai, galbūt labiau negu fiziškai. Tų įvykių, kad žmonės skęsta, yra labai mažai, atvirai kalbant, procentaliai, ir didžioji darbo dalis yra prevencinis darbas – neleisti iki to nueiti, kad nebūtų skendimų.
Taip per sezoną išgelbėjame šimtus, o gal net tūkstančius gyvybių – būtent užkirsdami kelią galimoms nelaimėms. Tai labai vertiname, tačiau darbas tikrai nėra lengvas, nes kasdien susiduriame su įvairiais žmonėmis.
Galiu pasidžiaugti, kad didžioji dalis poilsiautojų yra sąmoningi ir supranta mūsų pastabas. Kartais jie tiesiog nepastebi vėliavos arba nežino, ką ji reiškia. Su tokiais žmonėmis bendrauti tikrai smagu – gera matyti, kai jie išklauso, supranta ir atsižvelgia į mūsų žodžius.
Bet yra ir kita, blogoji, poilsiautojų dalis. Pastebiu, kad kai kurie žmonės turi savybę prieštarauti viskam. Tada atsiranda įvairiausių pasiteisinimų – esą valdžia nieko neleidžia, o gelbėtojai draudžia maudytis, nes tingi dirbti. Labai liūdna, kad tokių žmonių yra, tačiau būtent jie labiausiai apsunkina mūsų darbą.
Tokiose situacijose patiriame ir psichologinės, ir fizinės įtampos. Dažniausiai tenka kviesti policijos pareigūnus, laukti, aiškintis su žmonėmis. Tokios situacijos tikrai pareikalauja daug papildomų jėgų ir apsunkina mūsų darbą.
Ar yra tekę susidurti su tokia situacija ar iškvietimu, kurio iki šiol nepamirštate? Kas labiausiai įstrigo?
Įsimintiniausia situacija buvo prieš porą metų, kai nuvažiavome į įvykį už Kunigiškių. Buvo pranešta, kad dingo žmogus – jis nuėjo maudytis per raudoną vėliavą, o žmonės paskambino ir pranešė, kad jo nebemato.
Nuvažiavome į įvykio vietą, pats šokau į vandenį ir pradėjau jo ieškoti. Galiausiai žmogų radome ir ištraukėme į krantą, tačiau jis jau buvo miręs. Bandėme gaivinti, dariau širdies masažą, ir ši situacija mane asmeniškai labai sukrėtė. Nuoširdžiai buvo gaila žmogaus.
Vėliau, atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad žmogus buvo vartojęs alkoholio. Maudėsi per raudoną vėliavą, tad, atrodo, visos aplinkybės buvo aiškios. Tačiau labiausiai sukrėtė ne tik pati nelaimė, bet ir aplinkinių reakcija. Šalia visko stebėjo šeima – vyras, moteris ir du vaikai. Jie matė visą įvykį, matė, kaip bandome išgelbėti žmogų.
O paskui, užuot išėję iš paplūdimio ar bent jau pasitraukę nuo vandens, jie tiesiog nuėjo maudytis. Man teko prie jų prieiti ir aiškinti, kodėl tai nesaugu. Tą akimirką mane labai sukrėtė žmonių nesupratingumas.
Viena svarbiausių Jūsų misijų – vaikų saugumas prie vandens. Kodėl nusprendėte būtent šiai sričiai skirti tiek daug dėmesio?
Čia yra pagrindinė mano funkcija ir misija, kurią aš dabar pradėjau vykdyti – būtent sumažinti vaikų, neprižiūrimų vandenyje, skaičių. Dažniausia situacija šį sezoną ir praėjusį sezoną yra pasiklydę vaikai. Tėvai, kai ateina prie jūros, atsipalaiduoja, nueina į barus, išgeria alkoholio ir pamiršta, kad iš viso tokie vaikai egzistuoja. Atrodo, kad leidžia tiesiog: „Eikit žaisti, eikit maudytis“, ir dėl tokių atvejų nutinka skendimai ir tikrai kraupios nelaimės.
Dėl to ir išsikėliau sau misiją – šviesti visuomenę, šviesti pačius vaikus ir ateityje kiek įmanoma sumažinti tokių situacijų, kad nekentėtų maži vaikai. Man tikrai labai skaudu ir gaila tai matyti. Pavyzdžiui, kai lenkų berniuką ištraukėme prieš savaitę.
Tikrai norisi išvengti išvis tokių situacijų, ypač kai jos taip lengvai išvengiamos. Reikia klausyti gelbėtojų sprendimų ir jais pasitikėti.
O kaip dėl atlygio – kiek uždirba paplūdimio gelbėtojai ir ar ši profesija šiandien sulaukia daug norinčiųjų?
Mūsų profesija yra tokia, kurioje daug norinčiųjų, tačiau mes niekada nemotyvuojame ir neskatiname žmonių čia ateiti dėl uždarbio. Gelbėtojo darbas yra labiau idėjinis ir principinis – žmogus turi norėti padėti kitiems.
Iš esmės aš net vadinu tai savanorišku darbu, už kurį dar gauni atlyginimą ir gali susitaupyti. Suprantate, tokioje profesijoje žmogus negali dirbti vien dėl pinigų, nes tada nebus tinkamos motyvacijos.
Labai svarbu, kad žmogus norėtų padėti ir dirbtų dėl teisingų tikslų. Aišku, atlyginimus gauname, jie yra didesni nei minimalus darbo užmokestis. Mano žiniomis, mūsų atlyginimai yra vieni didžiausių tarp Lietuvos pajūrio gelbėtojų. Tad tikrai dėl to niekas nesiskundžia. O jeigu kažkam atlygis netinka, žmogus tiesiog renkasi kitą darbą.
Užsiminėte, kad mintis tapti gelbėtoju kilo iš tėčio pavyzdžio. Koks šiandien yra Jūsų ryšys su juo ir kiek jis prisidėjo prie Jūsų kelio?
Tėtis yra mano mentorius. Galėčiau pasakyti, kad tėtis yra mano herojus, nes visą laiką, kai buvau mažas, matydavau, kaip jis „kariauja“ su žmonėmis iš esmės, kaip bando juos paprotinti ir kaip bando dėl kilnaus tikslo išgelbėti gyvybes.
Visada nesupratau, kaip jis toks išlikdavo ramus, bet dabar, kai pats pradėjau šitoje profesijoje dirbti ir pajutau, ką tai reiškia, atsirado labai didelė pagarba tėčiui.
Ar Jums pačiam teko pajusti tėčio žinomumo įtaką? Galbūt jo vardas padeda ir profesiniame kelyje?
Matote, čia gaunasi toks automatinis dalykas – jeigu darai kažką, kas žmonėms nepatinka, net jeigu darai gerą darbą, vis tiek atsiranda diskusijų ir užgauliojimų.
Tokioje pozicijoje neįmanoma būti visiškai nežinomam. Lygiai taip pat kaip Klaipėdos gelbėtojų vadas Aleksandras Siakki ar Neringos gelbėtojų vadas Gintaras Kuprys – tai visiems žinomi žmonės, ir nemanau, kad to reikėtų vengti.
Aišku, gyvenime yra buvę situacijų, kai eini mieste, prie tėčio prieina žmonės, padėkoja, paspaudžia ranką. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai prieina ir sako: „Na ką, kodėl tu neleidi žmonėms maudytis? Kodėl tu laisvę riboji?“ Tai žmonės, kurie galbūt nesupranta mūsų darbo ir neturi tokios patirties.
Taigi yra ir pliusų, ir minusų, tačiau manau, kad tokioje pozicijoje tam tikras žinomumas yra reikalingas. Norėčiau, kad tokioje pozicijoje Lietuva turėtų autoritetą – žmogų, ant kurio žmonės galėtų ne tik išsilieti, bet ir kurį galėtų palaikyti, suprasti ir kuriuo galėtų pasitikėti. Būtent tokią turiu savo ateities viziją.
O koks Jūsų gyvenimas už gelbėtojo darbo ribų? Ką mėgstate veikti, kai baigiasi darbo diena ir galite tiesiog būti savimi?
Esu baigęs ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, tarptautinį verslą ir komunikaciją, ir praėjusiais metais žiemą kaip tik įgijau bakalauro laipsnį. Visą laiką buvau verslus, tačiau šiemet nusprendžiau tą savo verslumą įgyvendinti būtent Palangoje laisvu laiku, todėl po gelbėtojo darbo valandų užsiimu naktinio klubo paplūdimyje veikla.
Viskas atėjo per mano meilę muzikai ir aistrą jai. Esu labai muzikalus, baigiau Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, groju fortepijonu ir kuriu dainas.
Šiemet susipažinau ir su didžėjaus profesija. Man tai labai patinka – muzika padeda atsipalaiduoti, atsitraukti ir užsimiršti po sunkios gelbėtojo darbo dienos. Taip atradau savotišką sinergiją tarp šių dviejų profesijų.
Be muzikos, kokių dar turite pomėgių? Ar gelbėtojo darbas Jus skatina laisvalaikiu rinktis aktyvesnę veiklą?
Aš esu mėgėjas ekstremalaus sporto. Šiuo metu esu aviacijoje, skraidau lėktuvais. Tai mano pagrindinis hobis, su kuriuo, kaip sakoma, išskrendu iš kasdienių problemų.
Taip pat vandenlentės, motociklai, vandens motociklai. Mėgstu tą ekstremalumą, bet tuo pačiu ir vertinu saugumą. Tai ieškau kompromiso.
O kaip meilės fronte – ar šiuo metu Jūsų širdis jau užimta, o gal vis dar ieškote savo žmogaus?
Aš turiu sužadėtinę. Esu laimingas.
Ir pabaigai – ko, Jūsų manymu, žmonėms šiandien labiausiai trūksta? Ką norėtumėte jiems priminti?
Patarimas žmonėms, jaunimui – nebijokite daryti tai, kas jums atrodo prasminga, nes tikrai gyvenimas labai greitai nuskrieja.
Jeigu pastoviai sieksite pinigų, šlovės, tai gali būti, kad niekur nenueisite. Svarbiausia jausti prasmę tame, ką darai.
Aš būtent tai jaučiu būdamas gelbėtoju ir labai tuo džiaugiuosi, ir tai man suteikia laimę. Tai, jeigu turite galimybę, siekite savo tikslų.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
