Licencijuotas laidojimo namų vadovas taip pat paaiškino, ar žmonėms tikrai yra susiuvamos burnos prieš kremavimą ar laidojimą. Jis sakė:
„Atsakymas į šį klausimą yra taip. Bet tuo pačiu ir ne. Lūpų dažniausiai nesiuvame ‒ įsivaizduokite, kiek laiko tai užtruktų! Yra du būdai sučiaupti lūpas.
Vienas iš jų – adata ir siūlu pakelti žandikaulį. Adatą su siūlu perveriame per nosies pertvarą, grįžtame žemyn, tada per lūpą, sutraukiame abu siūlo galus ir taip įtempiame žandikaulį.
Kitas būdas yra tai, ką mes vadiname adatiniu įpurkštuvu, kuris veikia kaip stūmoklis. Tada vielą tiesiog susukama ir taip žandikaulis „uždaromas“. Kai žandikaulis tampa vėl tvirtas, tada lūpos ir likusi burnos dalis labai natūraliai įgauna savo formą. Ir tik tada laidojimo namų specialistas mirusiajam gali pritaikyti beveik bet kokią veido išraišką“.
Viktoras sakė: „Paprastai žmogaus veido išraiška beveik natūraliai susiformuoja, kai uždaromas žandikaulis. Yra keletas dalykų, kuriuos galime padaryti, kad sukurtume malonesnę išraišką, pavyzdžiui, kai kuriose vietose skruostus užpildyti medvilne ar skysčiu. Ir apskritai, besišypsantys žmonės linkę šypsotis ir karste, o susiraukę – tampa iškilmingesni“.
Vienas nemalonesnių pateiktų klausimų buvo ar teisėta po mirties žmogų paversti tarsi „gyva lėle“. Jo atsakymas buvo tiesus ir paprastas: „Tikrai ne“.
Kūno „restauracija“
Kitas norėjo sužinoti, kaip galima „sutaisyti“ mirusiojo kūną, jei jam peršauta galva ir ar tam naudojamas koks „glaistas“. Ir to paklausęs žmogus nelabai apsiriko. Viktoras paaiškino, kad kiaurymei paslėpti dažniausiai naudojamas vaškas, rašo thesun.co.uk
„Vienas iš dalykų, dėl kurių labai daug stengiamės, yra „restauravimas“. Kai kam nors ginklu šauna į galvą ar akis, žinoma, jei yra likusi galvos dalis, o turime tik kulkos skylę, tikriausiai ją užpildysime medvilne ar kietesne medžiaga ir padengsime vašku ar paviršiaus „restauratoriumi“, kuris yra minkštesnis nei žvakių vaškas.
Kai sušyla, jis suminkštėja ir juo galime padengti žaizdą. Tada tinkamą tekstūrą išgauname teptuku, parinkdami derantį atspalvį“, – sakė jis.
Kalbant apie kūno padėtį, žmonių rankos tradiciškai sudedamos ties bamba, kairė ranka virš dešinės. „Priežastis paprasta ‒ jei žmogus buvo susituokęs, norime, kad ranka su vestuviniu žiedu būtų viršuje ir žmonės jį matytų“, – paaiškino Viktoras.
„Emociškai nepakeliamas darbas“
Covid-19 aukoms laidojimo namuose privalomos specialios procedūras. Nepaisant to, kad žmonės jau mirę ir negali kvėpuoti ar atsikosėti, jie vis tiek gali paskleisti lašelius, kai kūnas judinamas.
„Kai kūnas pergabenamas, tarkime, iš mirties vietos, iš jo plaučių išstumiamas oras. Kai tik prasidėjo koronavirusas, kiekvieną kūną aptraukdavome plastiku, kad iš jo burnos į aplinką nepatektų virusas.
Įprastai nepagalvotumėte, kad tai gali būti problema su mirusiojo kūnu, bet, kaip paaiškėja, mes visada ant veidą dengiančio plastiko matome savotišką miglos kondensaciją“, – pasakojo jis.
Galiausiai kažkas paklausė, ar Viktoras kada nors susiduria su pažįstamų žmonių kūnais tokiame „emociškai sunkiame“ versle. Jis sakė, kad tai atsitinka „gana dažnai“ ir nėra taip nejauku, nes „žinai, kaip jie darėsi šukuosenas, makiažą ir kaip jie mėgo rengtis“.
