Tinklaraštininkas „Riebus katinas“ šį kurortą savo apžvalgoje išdėjo į šuns dienas ir pespėja poilsiaujančius ne tik apie tai, kad Šventojoje už paprastą maistą teks pakloti nemažai pinigų, bet ir dėl to, kad galite likti apgauti viduryje baltos dienos.
„Kas kartą atvykdamas į Šventąją su liūdesiu žvelgiu į mirštantį kurortą. Į baigiančias supūti būdeles, kurias apsukrūs verslininkai kažkaip dar sugeba išnuomoti.
Tie, kurie užsiima tų varganų namelių nuoma, galėtų užsiimti pardavimų mokymu, po kurių mokiniai net ledo gabalą parduotų čiukčiui.
Kaip reikia pudrinti žmogui ausis, kad jis sutiktų tame namelyje leisti atostogas, o dieną ar naktį prispirtas reikalo eiti į bendrą tualetą? Romantika, kokią išbandę kaliniai kalėjime rašytų priekaištus apie nežmoniškas sąlygas. Bet va – atsiranda žmonių, kurie tame kažką įžvelgia.
Vienas namelių kompleksų net pasivadinęs „Mano Maljorka“. Randu tik du paaiškinimus, kodėl jis taip pavadintas: arba savininkai, suradę lėšų nameliams perdažyti, džiūgauja, arba tiesiog tyčiojasi iš negalinčių nuskristi į Maljorką. Maždaug – mūsų lūšnos jums, varguoliai, atstos tą kurortą.
Vienintelis dalykas, kas keičiasi Šventojoje, – pinigai, kuriais čia reikia atsiskaityti: rublius pakeitė talonai, talonus – litai, litus – eurai. O jiems keičiantis, aukštyn kilo tik kainos, bet ne nauji pastatai.
Dažnai lankausi Druskininkuose – malonu stebėti, kaip kyla kurortas. Neturi jūros, ir vienintelis, kuo gali pasididžiuoti, – tai mineralinis vanduo. Bet ar jums kas sakė, jog važiuoja į Druskininkus mineralinio vandens? Kurorto vertė kyla dėl infrastruktūros. Tad čia jums ir atsakymas. Kokiais naujais statiniais, skirtais poilsiui, per 30 metų gali pasidžiaugti Palanga, Šventoji?
Susidaro jausmas, kad vos išrenka merą, jis tuoj pat krenta į gilią komą. Ir niekas negali jo nei perrinkti, nei pajudinti. Taip ir merdėja kurortai, tapę jų įkaitais.
Turint tokią jūrą, tokį paplūdimio smėlį, apgailėtina turėti tokius nevykusius jų valdytojus.
Bet jei jau atvažiavome, reikia pabandyti bent kažkur papietauti.
Užsukame į restoraną Du malūnai. Pusė pirmajame aukšte esančios lauko terasos stalelių užimti, likę laisvi staleliai nesugundė. Bet esantys antrajame aukšte nebyliai kvietė prisėsti.
Iš mandagumo dar pasiteiravau padavėjo, ar galima prisėsti antrajame aukšte. „Ne, negalima!“ – iššovė piktu pakeltu tonu. Suprask – kol apačioje yra vietų, aš nesivarginsiu, ir pas klientus į viršų nebėgiosiu.
Nebėgiosi ir apačioje, nes mes neliksime. Nesate monopolistai, prekiaujantys dujomis, pasiūla didžiulė, tad viso gero ir visam.
Antra stotelė – restoranas "Vikingas" . Smagu matyti kompleksą, kuriam įrengti buvo investuota ne tik daug pinigų, bet ir meilės. Daug jūrinės tematikos, jei trumpai – labai gražu ne tik terasoje, bet ir viduje.
Meniu pasirinkimas – didžiulis. Nuskriaustas neliks nei mažas, nei didelis.
Visada renkamės firminius patiekalus, nes tai turėtų būti maitinimo įstaigos pasididžiavimas, juose turėtų atsispindėti viskas, ką geriausiai moka virtuvė. Tad pyragas, kurį išsirinkome, buvo būtent firminis.
Pomidorų sriuba su kokosų pienu ir tigrinėmis krevetėmis buvo kažkas nuostabaus. Retai kada tenka valgyti pomidorų sriubą, kurioje pomidorai savo salstelėjusiu rūgštumu neužmuštu kitų skonių. Ši sriuba ne tik pasižymėjo tirštumu, kokio nesame užtikę ragaudami panašią sriubą kitur. Skani sriuba žadėjo puikų pasisėdėjimą.
Pamačiusi pyragą Katinienė apsidžiaugė – vaizdelis išties džiugino akį. Pyrago gabalėlis, įsitaisęs vaisių apsuptyje, atrodė puikiai. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Šalia pyrago padėtas šaukštelis sunkiai gelbėjo bandant jo atgnybti. Nepadėjo ir desertinė šakutė. Geriausiai būtų tikęs elektrinis pjūklas.
Pyrago skonis buvo toks liūdnas, kad ne be reikalo jis nepasidavė pjaustomas. Kadangi tai buvo firminis pyragas, jį valgydama Katinienė vis bandė suvokti ir įminti mįslę: kur slypi jo firminė paslaptis?
Aš užsisakiau mėsainį su vidutiniškai kepta jautiena. Gavau su visiškai perkepta. Jei tai būtų kokia angus jautiena, tai ir visiškai iškepta ji dar būtų valgoma. Bet man patiekto gyvulio mėsa buvo tokia pat sena, kaip ir tie nameliai turistams, kuriais nusėta pusė Šventosios. Toks jausmas, kad buvo sumalti karvės tešmenys.
Bandelė sudribo iškart, nes niekas net nepasivargino uždėti ją ant grotelių ir kiek apkepti. Bandžiau valgyti, kol nepamačiau pro šalį einančios padavėją. Išklausiusi mano priekaištus ji, paėmusi nebaigtą valgyti mėsainį, pasišalino į virtuvę. Su atsakymu ji grįžo labai greitai, tad supratau: virtuvė kapituliavo be priekaištų.
Pasiūlė iškepti kitą mėsainį. Bet aš atsisakiau – kam leisti kepti mėsainį tiems, kurie iš viso nemoka jų kepti? Kad jie jį keptų iš naujo, man reikėtų eiti į virtuvę ir mokyto elementarių mėsainio kepimo pradmenų.
Nesiplėsiu, tik „Vikingo restoranui“ patarčiau nesivaikyti naujovių – likti mirštančios Šventosios dalimi. Kepkite karbonadus, užkeptus sūriu, kuriuos kurorte kepdavo visi prieš 30 metų, virkite cepelinus ir kepkite duoną su sūriu.
Nes neužtenka padaryti fotosesiją su profesionalų pagamintais patiekalais ir jais išmarginti meniu. Reikia suvokti, kad juos užsakęs klientas reikalaus ir kokybės. Mes čia lankėmės pirmadienį, ir ragavome tokios nesąmonės, kad baisu net pagalvoti, kuo čia maitinami klientai savaitgaliais, kai srautas kelis kartus didesnis.
Atnešta sąskaita buvo tarsi paskutinė vinis apsisprendžiant, kaip vertinti šią vietą.
Sąskaitoje figūravo tas pats nevykęs mėsainis. Net be jokios nuolaidos. Pasakiau padavėjai, kad aš už jį nemokėsiu, tegu kviečia administratorių.
Ji ir vėl trumpam dingo į virtuvę. Pasirodė su pakoreguota sąskaita, kurioje mėsainio nebeliko, bet tai jau neguodė.
Jeigu jau restoranas pasisiūlė iš naujo iškepti tai, kas sunkiai valgoma, tegu išlaiko pagarbą klientui ir jam atsisakius pasiūlymo tiesiog išbrauktų tą patiekalą iš sąskaitos. Tad vertinu Vikingo restoraną 2/5 (1 balas už interjerą ir 1 balas už sriubą).
Šaltinis: Riebus katinas
