Iš Puerto Lopez vežami Speedy Gonzalez vairuotojo, kurio vairavimo stilius labai priminė Vietnamo vairuotojus nutrūktgalvius, paryčiais atsiradom Kite, Ekvadoro sostinėje. Nemiegoję, bet laimingi, kad pagaliau sveiki gyvi pasiekėm tikslą.
Aplinka. Žmonės. Nuotaikos
Šiaip ne taip susiradę hostelį paryčiais likom stovėti už durų, nes įsiregistruoti galima tik šeštą valandą, o mums trūko penkiolikos minučių. Griuvom pamiegoti ir po kelių valandų atsikėlę šiaušėm į miestą apžiūrėti to UNESCO saugomo senamiesčio. Gyvenom ne pačiam saugiausiam sostinės rajone, kur įsikūrę daug klubų, kavinių ir barų, ir yra turistų koncentracijos centras. Per parkus ir judrias gatves kulniavom link miesto centro. Pakeliui susilaukėm ne vieno perspėjimo, kad mums reiktų pasisaugoti, nes matosi, kad mes amerikiečiai ir galim netekti savo fotoaparatų net dieną ir net parke ar gatvėj. Ne veltui apie Kitą sklando legendos, kad miestas yra labai nedraugiškas atvykėliams – dažnai apiplėšiami turistai. Mes miestą palikome be netekčių, bet daugelis išvažiuoja be piniginių, fotoaparatų, grandinėlių, žiedų ir pan, kurie būna atimami gatvėje išplėšiant arba pagrasinus ginklu, sankryžose iš taksi automobilių dingsta kuprinės, išplėšiamos iš rankų ar iškrapštomos iš bagažinių. Visi turistai, ypač vakare, net porą blokų važiuoja taksi tam, kad nebūtų apvogti ar sužaloti.
Miesto centre tarp europietiškos architektūros pastatų akmenimis grįstomis gatvėmis vaikštinėjo turistai, bet vietinių nelabai matėsi. Gražus miestas, bet nelabai jaukus, gal dėl to, kad buvome prisigąsdinę, o gal dėl to, kad pastatai, įmantriais barokiniais ar klasicistiniais fasadais, atrodė taip toli nuo miestiečių. Atrodė, kad miestas gyvena savo gyvenimą, o miestiečiai savo. Kiek paėjėjus nuo turistinių vietų darėsi nejauku – tuščios gatvės, praeinantys benamiai ir mus nuolat stebintys prie sienų stoviniuojantys jauni vaikinai nekėlė saugumo jausmo. Nuolat perspėjimus dalinantys draugiški žmonės taip pat neprisidėjo prie jaukumo pajautimo mieste. Užėję į naują modernaus meno galeriją lengviau atsikvėpėme, nes kelias iki jos tuščiomis gatvėmis vertė nuolat dairytis per petį. Tuštoka galerija, tiek eksponatų, tiek lankytojų prasme, atrodė naujai atrestauruota ar įkurta, tačiau liūdnai apleista – turbūt nedaug paprastų miestiečių užsuka į parodas.
Quito, Ekvadoras (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Nuo galerijos paėjus vos keliasdešimt metrų ant kalno stovėjo didelė gotikinė katedra, kurios cokoliniame aukšte įsikūrusios įvairaus plauko parduotuvės, kur galima nusipirkti nuo rožinio iki rozetės. Daugiausia elektronikos prekių parduotuvės kartu paskutinėje lentynoje pardavinėjo ir popiežiaus Jono Pauliaus II portretus. Didelėje ir gražioje katedroje net ir dieną, kai gatvės buvo tuščios, knibždėjo pilna žmonių, atėjusių pavėpsoti turistų, pamaldžių vietinių ir sutanomis grindis braukančių kunigų ir vienuolių. Iš miesto centro matoma angelo skulptūra ant kalno turistams yra pasiekiama tik taksi, nes eiti nors ir nedidelį atstumą yra labai pavojinga. Kitas padalintas į dvi dalis miestas: pietinė dalis – pati skurdžiausia, kur daugiausiai gyvena didelė juodaodžių (Ekvadore didelė juodaodžių koncentracija, likusi nuo vergovės laikų), ir indėnų dalis, o šiaurinė priklauso turtingiesiems, daugiausiai baltaodžiams ar maišytiems.
Quito, Ekvadoras (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Siaurose gatvėse, grįstose akmenimis ir vedančiomis į erdves aikštes, duris atidarę kvietė užeiti restoranai ir kavinės, suvenyrų parduotuvės ir turgus primenantys pasažai. Centrinėje miesto aikštėje būriavosi maži būriai žmonių, vieni tiesiog suko ratus, vaikščiodami aplink paminklą ir taip tiesiog leido popietės laiką, kiti fotoaparatais blyksėjo ir fiksavo vietinių gyvenimą. Aikštėje aplink vaikščiojo vaikai, juodomis rankomis ir suskilinėjusia veido oda. Rankoje nešini medine daiktadėže siūlė nuvalyti batus.
Quito, Ekvadoras (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Susiskirstę grupėmis kovojo dėl klientų ir mums net teko stebėti, kaip kelios mergaitės mušė jaunesnį berniuką, turbūt įėjusį į jų teritoriją. Kai kurie vaikai buvo gudresni, ypač vyresnės mergaitės, prašė leisti nuvalyti batus arba duoti pinigų maistui. Mokėdamos kelias frazes angliškai įkyriai neatstojo nuo užsieniečių ir savo juodom nuo batų tepalų rankomis bandė rodyti į dulkiną apavą. Aikštėje dirbantys policinikai visai nekreipė dėmesio nei į įkyrėjančius vaikus nei į jų karus, turbūt tai kasdienybės dalis. Pavaikščioję iki tamsos, pradėjome jaustis dar nejaukiau, ypač toliau nuo turistinių gatvių, kurios labiau priminė Vilniaus stoties rajoną, ne itin tolerantiškai priimantį smalsaujančius.
Quito, Ekvadoras (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Kite matėme ne vieną gražią bažnyčią, kurios fasadas papuoštas krikščioniškais ir vietinių indėnų simboliais. Ekvadoras yra trečia valstybė pagal didžiausią indėnų rasės koncentraciją: Bolivijoje gyvena 65%, Peru 45%, o Ekvadore 25% visų šalies gyventojų. Pasiėmę taksi grįžome į savo hostelį, kuriame iš hostelio gyventojams skirto kibiro nemokamo Cuba Libre paragavome tik lašą, ir išdūmėme į bariuką priešais hostelį, kad netektų imti taksi. J Hostelyje prisiklausėme istorijų apie tai, kaip gatvėje šalia, dienos metu nuo vaikinukų kaklų ir rankų nutraukė grandinėles, iš merginų, važiavusių taksi, plėšė kuprines. Kirtome gatvę ir prisėdome alaus, prie mūsų prisijungė ekvadorietis Luis, norėjęs daugiau sužinoti apie Lietuvą, tačiau beveik visą vakarą garbingai atlaikė kryžminę apklausą apie Ekvadorą.
Quito, Ekvadoras (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Luis papasakojo apie korupcijos krečiamą šalį, marginalus prezidentus, rengusius puotas su prostitutėmis prezidento kabinete, ir begalinę diskriminaciją prieš vietinius indėnus ir juodaodžius. Klausėme ir vis užduodavom naujų klausimų mūsų pašnekovui, kuris nors ir buvo iš labai turtingos šeimos, kiek įmanoma objektyviau stengėsi vertinti šalies padėtį ir lyginti su kitomis Pietų Amerikos valstybėmis. Paklaustas, kodėl Ekvadoro valiuta yra JAV doleriai, per sekundę atsakė: „kad išgrynintų Kolumbijos ir Peru, didžiausių kokaino gamintojų pasaulyje, pinigus už narkotikus.“ Tai tik Luis versija, bet priežasčių gali būti daugiau: prasiskolinimas ir labai silpna valiuta bei kitos, kurias ekonomistai paaiškintų geriau. Luis labai apgailestaudamas kalbėjo apie indėnų padėtį valstybėje, konstatuodamas faktą, kad jie yra labiausiai diskriminuojama rasė ir, kad net būdami turtingi vis tiek yra labai dikriminuojami. Įdomus faktas yra tas, kad Ekvadore didesnis procentas yra turtingų indėnų, o ne baltųjų, tačiau bendra kultūrinė diskriminacinė tendencija vsi tiek jų nepriima...
Ekvadore visai praktiškai nebepastebėjome tautinių kostiumų, žmonės apsirengę kaip europiečiai ar bet kurie kiti globalizaciją jaučiantys Žemės gyventojai. Sostinės gatvėse vos vieną kitą moterį matėme dviem supintom kasom ir spalvotais maišais, permestais per petį.
Pats miestas įsikūręs gražioje vietoje tarp kalnų, turintis gražų senamiestį ir malonius žmones, tačiau kriminologine situacija įbaugina turistus, kurie dažnai išbraukia sostinę ar net visą valstybę iš savo maršruto sąrašo. Gal ir mums viskas Kite atrodė kiek kitaip nei yra iš tikrųjų, nes matėme viską per baimės akinius, nuolat dairėmės per petį ir nesugebėjom atsipalaidavę ištyrinėti miesto ir jo apylinkių...
Pinigai (Ekvadoro valiuta – USD doleriai)
Nakvynė:
Keturvietis kambarys hostelyje „El Centro del Mundo“ Kite – 22,5 USD
Transportas:
Autobuso bilietas Puerto Lopez – Kitas – 11 USD
Taksi iki hostelio – 3 USD
Troleibuso bilietas nuo centro iki autobusų terminalo – 0,25 USD
Maistas:
Alaus ąsotis bare – 3,5 USD
Kava – 0,5 USD
Šviežiai spaustos apelsinų sultys – 0,6 USD
Hamburgeris – 1 USD
