Rodos, pats likimas suvedė Laimą ir Paulių, o svajonė turėti vieną vaiką išsipildė trigubai ir ant rankų jauni tėveliai sūpuoja mergaites Aivą, Liepą ir Luną. Mažylės – neidentiškos trynukės, veikiau priešingai, kaip juokiasi Laima, jos labai skirtingos.
Meilės istorija lyg iš filmo
Šios istorijos neįmanoma papasakoti be pačių tėvų meilės istorijos – pažįstami jie jau ilgą laiką, kadaise buvo pora, tačiau ir išsiskyrę prisimindavo vienas kitą ir vis pasimatydavo.
„Mes esam pažįstami nuo paauglystės, draugavom tuo metu, aišku, tuo metu išsiskyrėm kelis kartus ir po to buvo maždaug 10 metų tarpas, bet per tuos metus buvo, kad pasimatydavom, susirašydavom, nepamiršom vienas kito“, – su šypsena pasakoja L. Jankauskienė.
Prabėgus dešimtmečiui, kvietimas išgerti kavos tapo lemtingu. Tąkart Laima iš Lietuvos keliavo į Olandiją puodeliui kavos pas Paulių, tačiau, kaip dabar šypsodamasi sako, nuo to karto tapo neišskiriami.
„Jis buvo mano pirmoji meilė ir po maždaug 10 metų nusprendėm susitikti kavos ir taip gavosi, kad jis tuo metu gyveno Olandijoj, o aš Lietuvoj ir jis pasikvietė atvažiuoti pas save. Kai aš nuvažiavau, daugiau ir nebeišsiskyrėme“, – prisimena pašnekovė.
Pasilikusi Olandijoje, Laima, praleidusi ten pusę metų, vis dėlto prikalbino vyrą grįžti čia, į gimtinę ir dabar Kaune gyvena jau daugiau nei trejus metus.
Moteris neslepia, jog mažiausiai porą metų planavo ir svajojo apie šeimą, vis pakalbėdavo, kaip būtų smagu turėti vieną mažylį, tačiau likimas iškrėtė džiugią išdaigą:
„Mes labai norėjom vaikų, labai norėjom šeimos. Mes ganėtinai ilgai planavom ir staiga taip gavosi – trynukai.“
Galvoje sukosi šimtai minčių
Tam, kad sulauktų tokio stebuklo, neprireikė medicinos įsikišimo – viskas vyko natūraliai, be dirbtinio apvaisinimo, vienintelis pokytis, kurio prireikė gyvenime, tai pačiai L. Jankauskienei pakeisti vartojamus vaistus. Vis dėlto, nieko tokia naujiena nenustebino – tiek jos, tiek Pauliaus šeimoje yra dvynukų.
„Vyras yra iš dvynukų, iš mano giminės mamos pusės yra keletas dvynukų, tai visi jau sakė mums, kad pas mus tikrai bus dvynukai, bet gavosi taip, kad trynukai“, – juokiasi L. Jankauskienė.
Prisimindama pirmąjį apsilankymą pas gydytojus, moteris nesulaiko juoko, mat tąkart, kaip pati sako, emocijos užplūdo labai įvairios, o ir vyrui tokia naujiena buvo šokiruojanti:
„Aš, kai sužinojau, toliau nieko nebegirdėjau, atrodo, ir juokiausi, ir verkiau, ir ko tik nebuvo. Vyras tuo metu buvo egzamine, sakė net neprisimena, kaip ten ką išlaikė. Tikrai buvo toks mini šokas mums.“
Vis dėlto, užplūdo ne baimė, kaip reikės susitvarkyti su trimis atžalomis, o daugiau buitiniai klausimai – rodos, reikia ir didesnių namų, ir erdvesnio automobilio, bendrai visko reikia trigubai.
Pasaulį išvydo anksčiau
Pats nėštumas ėjo sklandžiai, tik paskutinieji mėnesiai buvo sunkūs ir teko leisti laiką ligoninėje, kai 32-ąją nėštumo savaitę mergaitės pasibeldė į šį pasaulį.
„Visumoj viskas buvo gerai, pradžioj, sakyčiau, kaip ir su vienu vaiku, tik pačiam gale ganėtinai sudėtinga buvo, maždaug apie pusantro mėnesio turėjau praleisti ligoninėje, buvau paikta stebėjimui. Gimdyme viskas praėjo puikiai, viskas buvo labai labai gerai, daktarai puikūs, niekuo negaliu skųstis“, – kupina pozityvo kalbėjo Laima.
Tiesa, tikrąjį motinystės džiaugsmą trynukių mama sako pajutusi tik prabėgus kiek laiko, kai galėjo dukras pamatyti ne tik per inkubatorių, bet paimti ant rankų ir pati jomis rūpintis:
„Pajutau tą džiaugsmą tik tada, kai perkėlė vaikus į palatą. Kadangi jos ankstukės, tai negalėjau jų nei paimti, nei paliesti, per inkubatorių galėjau matyti tik, atrodo, žiūrėjau tiesiog kaip į vaikus, o po to, kai jau perkėlė į palatą, kai reikėjo rūpintis patiems, tada atėjo džiaugsmas, kad čia mano vaikai, pagaliau.“
Savaitę pabuvę atskirai, dar savaitę praleidę kartu palatoje, po to laiko šeima galiausiai galėjo keliauti namo ir supažindinti mažąsias princeses su jų namais.
Kitokio gyvenimo neįsivaizduoja
Ko gero, daugeliui galvojant vardą vaikui ima suktis galva nuo jų galybės – ne išimtis ir Jankauskų šeima, kuri neslepia, kad sugalvoti vardus prireikė laiko.
„Labai sunku buvo, mes iki paskutinės minutės galvojom kiekvieną dieną, ką daryti su vardais. Buvo taip, kad Liepai išrinko vyras, Aiva mes buvom nusprendę jau seniai, kadangi norėjom vieno vaiko, galvojom, kad jau tikrai bus Aiva, o Lunai išrinkau aš. Gavosi, kad vieną vardą vyras, vieną abu, o vieną aš“, – pasakojo pašnekovė.
Jau kelias savaites visa šeima leidžia kartu namuose ir tik dabar pavyksta apsiprasti su mintimi, jog namuose jie jau ne dviese, o penkiese. Ir keturių rankų kol kas pakanka su viskuo susitvarkyti, pasidalijant darbus tarpusavyje.
„Viskas labai puiku, labai geros mergaitės, mes viską suspėjam. Dabar, kadangi su vyru kartu esam, tai vis pasikeičiam, kad vienas vieną kartą prižiūri, kitas kitą kartą prižiūri, tai ir išsimiegam, kaip juokiamės, sakom, ir pašokt spėjam, ir filmus pažiūrėt, ir knygas paskaityt, ir pažaist stalo žaidimus – viską, labai labai ramios mergaitės, džiaugiamės“, – šypsosi L. Jankauskienė.
Galiausiai galvose susigulėjus minčiai apie šeimos pagausėjimą ir pripratus prie gyvenimo didelėje šeimoje, Laima patikina – dabar kitokio gyvenimo nė neįsivaizduotų: „Atrodo, kad net būtų nebeįdomu dviese, dabar penkiese, tai sakom, kad taip ir turi būti.“
