Kaip senovėje būdavo malšinamas ūminis skausmas – nuo barbariškų būdų iki dar šiandien taikomų metodų

Ankstyvosiose civilizacijoje skausmas buvo suvokiamas kaip dvasinės kilmės problema

Senovėje bei ankstyvuosiuose visuomenės vystymosi etapuose skausmas buvo siejamas su piktosiomis dvasiomis, dievų bausmėmis, kūno užteršimu ir nešvara; dėl šios priežasties pagrindinis ūminio skausmo gydymas buvo susijęs su mechaniniais, ritualiniais, augaliniais būdais. 

Pavyzdžiui, skylės išgręžimas kaukolėje, vadinamas trepanacija, laikoma viena seniausių chirurginių metodų. Tikėta, kad ši praktika padeda mažinti galvos ir traumų skausmą, malšinti epilepsijos simptomus, mat tokiu būdu iš kūno galima išleisti piktąsias dvasias. Archeologinių kasinėjimų metu rastos kaukolės su skylėmis rodo, kad kai kurie žmonės po tokių procedūrų gyvendavo gana ilgai, mat kaukolė būdavo sugijusi. 

Ūminio skausmo malšinimui nuo seno taip pat naudotas alkoholis, aguonų ekstraktas, kanapės. 

Kinijoje, Mesopotamijoje ir Senovės Egipte ūminio skausmo gydymas yra jau šiek tiek labiau pažengęs

Aguonų pieno sultys, vadinamos opijumi, kaip rodo istoriniai šaltiniai, galėjo būti naudojamos jau apie 3000 m. pr. Kr. Pavyzdžiui, šumerai aguonas laikė „džiaugsmo augalu“. Pastebėta, kad opijus ne tik mažino skausmą ir puikiai migdė, bet ir sukeldavo euforiją. Istoriškai šie pastebėjimai labai svarbūs, nes būtent opijų galima vadinti pirmuoju efektyviu farmakologinės kilmės nuskausminimu. 

Senovės Kinijoje aktyviai propaguota akupunktūra, kai adatomis tam tikruose taškuose buvo siekiama sumažinti skausmą ir subalansuoti energiją.  Šiandien atliekami tyrimai rodo, kad akupunktūra iš tiesų skatina endorfinų išsiskyrimą ir padeda moduliuoti skausmo signalus. Vis dėlto ji nelaikoma oficialiu analgezijos metodu.  

Antikos laikotarpis – ūminis skausmas malšinamas žolelėmis, alkoholiu, net ir brutaliai amputuojant galūnes

Graikų ir romėnų laikais Hipokratas jau rekomendavo gluosnio žievę, šaltį, įvairius kompresus, opijų. Tarkime, gluosnio žievėje yra salicilatų; būtent iš jų vėliau buvo suformuluotas aspirinas (acetilsalicilo rūgštis). 

Vis dėlto chirurgija iki XIX a. buvo itin, netgi siaubingai ir brutaliai skausminga. Pacientus laikydavo keletas žmonių, jie būdavo girdomi alkoholiu, o gana dažnai – netgi mušami iki sąmonės netekimo. Jei galūnė būdavo amputuojama per vieną – tris minutes, tai buvo gana puikus rezultatas. 

Viduramžiais – narkotiniai mišiniai

Viduramžių Europoje itin populiaru buvo naudoti opijų, šunvyšnę, mandragorą. Mirkant kempines tokiuose augalinių ekstraktų mišiniuose būdavo gaunamos migdomosios ir sedaciją sukeliančios kempinės (pacientai įkvėpdavo garų). Didžiausia problema buvo tai, kad gana sudėtinga apskaičiuoti saugią dozę, todėl daug pacientų tiesiog mirdavo dėl kvėpavimo funkcijos slopinimo. 

XIX a. revoliucija – šiuolaikinės anestezijos pradžia

Tik devynioliktame amžiuje buvo atrastos anestezinės eterio savybės – pirmą kartą buvo atlikta parodomoji operacija, taikant eterio narkozę. Jos rezultatai buvo puikūs ir daug žadantys, mat pacientas ne tik nejautė operacijos ir nejudėjo, bet ir po jos liko gyvas. Tuomet tai buvo didžiausias atradimas chirurgijos ir visos medicinos srityje. 

Buvo naudojamas ir chloroformas, kuris veikdavo greičiau, bet pasižymėjo toksiškumu. Chlofoformas dažniau buvo naudojamas gimdymo metu. 

Kokainas vietinei nejautrai

Vietinio nuskausminimo pradininku laikomas kokainas, kuris, kaip pastebėta XIX a. pabaigoje, blokuoja nervinius signalus ir sukelia vietinę nejautrą. Vėliau atsirado kur kas saugesnių analogų, pavyzdžiui, lidokainas ir novokainas, kurie medicinoje plačiai naudojami iki šiol. 

XX a. – pirmieji modernesni nuskausminimo principai

Didžiausias dėmesys čia sutelkiamas ties aspirinu ir nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo. Aspirinas arba acetilsalicilo rūgštis, slopindama prostaglandinų gamybą, veiksmingai mažina skausmą ir uždegimą. Vėliau buvo sukurti tokie populiarūs NVNU, kaip ibuprofenas, diklofenakas, deksketoprofenas ir t.t. 

Morfijus buvo (ir tebėra) svarbus ne tik karo medicinoje, bet ir kontroliuojant itin stiprų skausmą, ypač po operacijų, traumų ar onkologinių ligų atveju. Didžiausia problema, kad opioidai sukelia priklausomybę, toleranciją bei pavojingai slopina kvėpavimą. 

Svarbų vaidmenį vaidina epidūrinė nejautra, kurios metu blokuojami tik konkretūs nervai ar tam tikros nugaros smegenų dalys (segmentai). Dažnai pritaikoma ortopedijoje ir gimdymuose. Naudinga tuo, kad leidžia išvengti bendrosios nejautros. 

Šiandienos skausmo medicina

Ūminio skausmo gydymas šiandien – daug modernesnis. Dažnai naudojama kelius mechanizmus apimanti kombinacija, pavyzdžiui, vienu metu gali būti naudojami kelių rūšių vaistiniai preparatai, pavyzdžiui, NVNU, paracetamolis, vietiniai nuskausminamieji, nervų blokados, jei reikia – ir opioidai. Multimodalinė analgezija padeda sumažinti šalutinių poveikių riziką, geriau kontroliuoti skausmą ir maksimaliai išvengti ar bent jau iki minimumo apriboti opioidų poreikį. 

Vienas populiariausių NVNU šiais laikais – deksketoprofenas

Dolmen skirtas skausmui malšinti, priklausantis vadinamųjų nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) grupei. Jis vartojamas trumpalaikiam simptominiam lengvo ir vidutinio stiprumo ūminiam skausmui, tokiam kaip raumenų ar sąnarių skausmui, skausmingų mėnesinių (dismenorėjos), dantų skausmui malšinti. Šis vaistas skirtas suaugusiems pacientams. Dolmen 25 mg geriamasis tirpalas paketėlyje – patogus būdas numalšinti mėnesinių skausmą, kad ir kur bebūtumėte, nes juos galima vartoti net prieš valgį, nereikia užgerti skysčiais. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku, nes neteisingai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Straipsnį parengė: „Berlin Chemie“.