Turint klausos sutrikimų labai sudėtinga pažinti mus supantį pasaulį, laisvai komunikuoti, mokytis, prisitaikyti girdinčių žmonių aplinkoje. Mes gana retai kalbame šia tema, tačiau jau antrus metus iš eilės „Selga“ rengia labdaros kampaniją – „Už tikrą vaikystę“. Šia akcija norima ne tik kalbėti klausos sutrikimų tema garsiau, bet ir padėti vaikams, kurie sunkiai girdi. Šiandien kalbamės su mokytoja Aldona Vieliūte, kuri jau daug metų dirba su 6 – 11 metų vaikais, turinčiais klausos sutrikimų.
1. Kas sudėtingiausia dirbant su vaikais, kurie turi klausos sutrikimų?
Labai dažnai vaikai į parengiamąją klasę ateina nemokėdami nei vieno žodžio, neturėdami supratimo, kas yra žodinė kalba. Taip nutinka todėl, kad dažniausiai vaikai namuose bendrauja gestais arba kitais būdais. Jie judina savo lūpas ir mano, kad tai yra kalba. Pirmas mokymo etapas skirtas tam, kad vaikas suprastų kas yra kalba, antras etapas skirtas tam, kad vaikas suvoktų kas yra sąvoka, sietų daigtą ir jo pavadinimą, trečias etapas – žodžių tarimas. Vaikams kurie negirdi, labai sunku taisyklingai ištarti žodžius, jie nežino kaip žodis turi skambėti, kur reikia pakelti ar pasukti liežuvį. Labai daug vaikų į mokyklą ateina su neišlavėjusia atmintimi. Dauguma jų turi vizualią atmintį, todėl jiems sudėtinga mokytis, jie sunkiai įsimena sąvokas, sunkiai jas sieja su daiktais ar reiškiniais, mokomoji, žodinė atmintis miega. Turime atlikti labai didelį darbą lavinant atmintį. Nuo pat mažų dienų, atminčiai lavinti, mokomės eilėraščius, pradedame nuo pačių paprasčiausių, tačiau juos išmokti vaikams yra gana didelis darbas, reikalaujantis pastangų.
2. Klausos sutrikimų turintys vaikai mokosi pagal bendrą ar specialią programą?
Klausos sutrikimų turintiems vaikams prireikia daug daugiau laiko sąnaudų, mes stengiamės lygiuotis į masinės mokyklos programas, tačiau eiti koja kojon beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, šiandien su ketvirtokais skaitėme tekstą, visi žodžiai tekste vaikams žinomi, tačiau jie nesupranta pagrindinės minties, jiems sudėtinga sieti žodžius, paprasčiau suvokti juos atskirai, po vieną.
3. Kaip vaikai priima iškilusius sunkumus dėl klausos sutrikimų? Mes stengiamės palaikyti vaikus, skatinti juos, suteikti pasitikėjimo savimi. Laikomės nuomonės, kad negalima vaikui sakyti jog jis nesupranta, negali kažko padaryti, atvirkščiai, stengiamės džiaugtis tuo, kas jam sekasi. Mes vaikus diferencijuojame, kiekvieno vaiko lygis yra labai skirtingas. Jie neišgyvena dėl to, kad turi klausos sutrikimų, gabesni vaikai pasiekia daugiau, kiti mažiau. Manau, kad tai tokia pati situacija kaip ir su girdinčiais vaikais, didelių skirtumų nėra.
4. Ar vaikai greitai įsilieja į kolektyvą pradėję lankyti mokyklą?
Mūsų vaikai labai greitai įsilieja į bendraamžių kolektyvą, kadangi tai jų bendruomenė, kur jie žaidžia, bendrauja su draugais. Tėvai pasakojo, kad dažnai vaikai namie būna neramūs, nes nori į mokyklą. Labai geras šių vaikų bruožas – tarpusavio pagalba vieni kitiems, stipresni mokiniai padeda silpnesniems. Taip išsiugdo draugiškumas, tarpusavio ryšys, supratimas. Jie labai tolerantiški, nediskriminuoja vieni kitų.
5. Ar pritariate minčiai, kad turint vieną silpnesnį jutimą, kiti sustiprėja? Vaikų, kurie turi klausos sutrikimų labai išlavėję vizualiniai gebėjimai. Didelė jų dalis linkę į meną: piešia, lanko keramikos būrelį, daro įvairius darbelius. Savo kabinete turiu labai gražių keramikos darbelių, kuriuos padarė ir padovanojo vaikai.
