Omano Sultonatas (Omanas) – absoliučios monarchijos valstybė pietvakarinėje Azijos dalyje, Artimuosiuose Rytuose. Būti svetingam šeimininkui šioje šalyje – ištisas menas, o svečiu – juo labiau. Įeinant į namus teks nusiauti, tik stenkitės neparodyti šeimininkams kulnų – tai laikoma nepagarbos ženklu. Stalas, o tiksliau – kilimas, bus padengtas erdvioje svetainėje. Vietoje kėdžių – baltos pagalvėlės. Pakėlę galvas, fotografijose išvysite Omanų sultoną Kabusą ben Saidą.
Poetiškoji virtuvė
Iš pradžių jums paduos mangų, bananų, datulių ir kitų vaisių, kurių net pavadinimų nežinosite. Bet visi šie skanumynai bus tik priedas. Svarbiausia čia – kava, pilstoma iš didžiulio indo, kaitinamo ant anglių. Puodeliai pasirodys esą vos didesni už antpirštį. Kava čia geriama be cukraus, kartais įbėrus truputį kardamono. Gėrimas labai stiprus, tačiau be galo malonaus skonio ir išsyk suteikiantis žvalumo. Kai jums bus pasiūlyta išgerti antrą puodelį, pamąstykite, ar tvirta jūsų širdis. Na, o trečiojo tikrai verta atsisakyti: trijų „antpirščių“ pakanka, kad nemiegotumėte visą naktį.
Paskui ant kilimo atsiras didžiulis padėklas su ryžiais ir vištiena – patiekalas, primenantis uzbekišką plovą, taip pat žalios salotos. Ryžiai čia apšlakstomi rausvu vandeniu, kuris suteikia jiems ypatingo aromato ir švelnumo. Po ryžių – kupranugario mėsos šašlykai.
Omano virtuvė – fantastiška! Į maistą pridedama daug prieskonių, be jų, skleidžiančių svaiginamą kvapą, Rytai tiesiog neįsivaizduojami. Ir ryžiai, ir šašlykai tiesiog tirpsta burnoje.
Tik būtina sekti, kad visa tai vyktų nepernelyg greitai – Omano gyventojų namuose nepriimta valgyti greitai: maistą reikia gerbti. Ir dar – per daug nekalbėkite už stalo. Omaniečiai sako: „Apetitas ateina su pirmuoju kąsniu, o barnis – su pirmuoju žodžiu“.
Apskritai svetingus omaniečių namus europiečiai palieka kur kas išmintingesni. Mintyse dažnas jų pakartoja išgirstą frazę: „Kai svečias užsuka, jis tampa ponu; kai sėdasi – kaliniu; kai išeina – poetu“.
Klestėjimo pagrindas – nafta
Visa, ką pamatysite ir sužinosite pirmomis buvimo Omane dienomis, bus tik įžanga į patį svarbiausią įvykį – apsilankymą dykumoje. O dykuma moko žmones mąstyti apie gyvenimą blaiviai. Būdamas vienas tarp begalinių smėlynų, pajunti ypatingą ramybę, atsiriboji nuo visko, kas smulku, žema. Gerai būtų, jeigu šį jausmą galėtum išsaugoti visą gyvenimą.
Nepaisant ekstremalių Omano gamtos sąlygų, šioje amžinos kaitros karalijoje (saulės disko rėčiu neuždengsi, sako arabai) išgaunama nafta, dėl kurios šalies ekonomika klesti. Nors Omanas – absoliučios monarchijos valstybė, demokratijos čia daugiau negu kitose valstybėse, kurios vadina save demokratiškomis. Šalies sultono Kabuso ben Saido, to paties, kurio portretas kabo omaniečių namuose, autoritetas neginčijamas. Kiekviename viešbutyje, kontoroje ar namuose matomiausioje vietoje – jo atvaizdas. Pavaldiniai apie monarchą kalba su nuoširdžiausia pagarba. Tai, kad Omanas per pastaruosius tris dešimtmečius iš atsilikusios šalies pavirto išsivysčiusia, didelis sultono Kabuso nuopelnas. Skirtingai nuo kitų Arabijos pusiasalio šalių, čia beveik visur dirba omaniečiai, darbo jėga iš užsienio stipriai limituota.
Svarbiausioji nacionalinių pajamų dalis – nafta, kurios išgavimas nuolat tobulinamas. Benzinas čia kur kas pigesnis negu kitose valstybėse. Be to, šalyje yra daug dujų, vario, chromo, marmuro, druskos, gipso. Plačiai išvystyta lengvoji pramonė. Nors žemės ūkiui nepalankios sąlygos, vis dėlto šalis savo gyventojus pajėgia aprūpinti produktais.
Nuo adatos ir vinių iki mersedesų
Tikrą nuomonę apie šalį galima susidaryti lankantis jos turguje. Štai kad ir seniausias Suk el Dalamo turgus Maskate. Tai ne tik prekybos vieta, bet ir savotiškas klubas. Grupelės žmonių, apsirengusių baltais chalatais, su turbanais ant galvų, o kai kurie ir su sidabriniais kinžalais prie šonų, oriai vaikštinėja tarp prekybos eilių ir aptarinėja paskutines naujienas.
Suko turguje parduodama viskas: nuo adatos ir vinių iki mersedesų. Beje, derantis galima numušti pusę paprašytos kainos.
Sustokime prieš eleksyrais ir maisto produktais prekiaujančio Omano prekeivio. Prieš jį ant pintų padėklų išdėliota masė žolyčių, šaknelių, prieskonių, buteliukų su kvapais. Ore sklinda malonus ambrozijos kvapas.
Achmedas – taip jis prisistato – žaismingu gestu ištiesia vyrams kažkokių žolių ryšulėlį:
– Pasidarykite antpilą, išgerkite, užkąsdami datulių ir mangų vaisiais, – nė viena liga prie jūsų neprikibs, o ir žmonos bus labai patenkintos.
Šalyje, kur daugpatystė oficialiai pripažinta, tokia prekė tikriausiai turi paklausą.
Įpėdinis – vyriausiasis sūnus
Papročiai, tradicijos Omane nulemia jei ne viską, tai daug ką.
Vyriausiasis sūnus – įpėdinis, todėl tėvų namas atiteks jam. Kiti vaikai jį paliks, nejausdami jokios skriaudos. Užtai ant vyriausiojo sūnaus pečių guls visi rūpesčiai dėl tėvų senatvės.
Jaunikiu merginai dažniausiai parenkamas jos pusbrolis. Omane netgi egzistuoja patarlė: vesti svetimą – tai tas pat, kas gerti vandenį iš molinio indo, o vesti pusseserę – vadinasi, gerti vandenį iš porcelianinio indo: kuo daugiau geri, tuo labiau norisi.
Jeigu nuotaka nekalta, dėl išpirkos tariamasi su jos tėvu, jeigu išsiskyrusi ar našlė – su ja pačia. Priimtina, kad jaunoji pirmąją naktį šauktų, ir kiek galima garsiau – kad girdėtų kaimynai. Viena, tai liudija ją esant nekaltą, o kita, sveiki bus palikuonys. Patys stipriausi sūnūs gimsta iš besipriešinančios moters, sako liaudies išmintis.
Vandens mažai, žalumos daug
Omano sostinėje Maskate daugybė įžymių objektų: sultono rūmai, senovinė tvirtovė, įspūdingiausi fontanai. Drėgmę žmonės čia surenka po kiekvieno lietaus, mat šalyje nėra upių ir ežerų. Užtai čia daug vandens gėlinimo įrenginių. Tokia jau ši šalis: vandens maža, žalumos daug. Ties sostine esančiuose neaukštuose kalnuose yra šaltinių, kuriuose čiurlena švariausias vanduo. Penktadieniais (išeiginės dienos) prie miniatiūrinių upeliukų ilsisi miestiečiai. Jūroje arabai maudosi retai.
Pabūti Omane verta vien dėl žvejybos. Retas pasimėgavimas – stebėti skaidriame 30 metrų gylio vandenyje dešimtis rūšių smulkių spalvotų žuvyčių, kurios lengvai gali tapti jūsų laimikiu.
Omano gerovės simboliu vietos gyventojai laiko Nacionalinio banko paradines duris, kurios nulietos iš gryno aukso. Jų vertė – apie 12 milijonų dolerių.
Asta Bendoraitė
