Pasak atsisveikino namų darbuotojos Evelinos Kotrynos Gailės, kiekvienas atsisveikinimas savaip išlieka atmintyje, nes stengiamasi kuo labiau juos suasmeninti, tačiau viena detalė visuomet paliečia širdį.
„Spręsdamos gėlių, muzikos ar nekrologo sudarymo klausimus bandome įsigilinti koks buvo velionis, tad bent maža dalimi susipažįstame su tuo, koks buvo jo gyvenimas.
Bet jei visgi turėčiau išskirti tai, kas labiausiai suvirpina širdį – turiu pripažinti, kad visada įsimena artimieji, kurie nusprendžia savo mylimam žmogui parašyti laišką ar ką nors nupiešti. Įvykus netekčiai būti su mintimis apie velionį ir perteikti jas ant popieriaus yra viską persmelkianti, gili patirtis“, – sako atsisveikinimo namų darbuotoja.
Eilėraštis močiutei
Itin jautrus atsisveikinimas buvo, kuomet anūkas sukūrė savo močiutei eilėraštį.
„Ašarėlės rieda
Jau močiutė miega
Širdyje graudu...
Ašarėlės rieda
Vėl dienelės bėga
Tavo mylimo balso
Jau nebegirdžiu...
Kiek tu iškentėjai
Kai nešei kryželį
Kasdienos takais
Mus visus mylėjai
Prie širdelės dėjai
Vadinai vaikais...
Mes aplinkui augom
Tarsi lauko gėlės
Tu buvai mums lyg rasa
Tavo meilę saugom
Mums nebaisūs vėjai
Žodžiai trūksta...
Nes ašara rieda...“, – eilėraštyje rašė anūkas.
Atsisveikinimo namų darbuotoja nurodo, kad tokius laiškus paprastai įdeda į karstą, arba, jei pasirenkama kremacija, – į urną su jau kremuotais palaikais.
