Jos darbai balansuoja tarp mokslo, meno ir emocijos, kviesdami pažvelgti į gyvenimo pabaigą kitaip, rašoma mirror.co.uk.
Keista vaikystė, nulėmusi pasirinkimą
B. Haines užaugo aplinkoje, kur menas ir žmogaus kūnas nebuvo tabu. Jos tėvai dirbo vaškinių figūrų muziejuje, todėl namuose dažnai atsirasdavo įvairių kūno dalių modelių.
„Ant virtuvės spintelių stovėdavo galvos, kurios žiūrėdavo į mus, kai pusryčiaudavome“, – prisimena ji.
Nors tai nebuvo tikros kūno dalys, toks fonas suformavo jos susidomėjimą anatomija. Vėliau, studijuodama meną, ji dirbo su gyvūnų kūnais – piešė paukščius, kiaulių galvas, o ši patirtis dar labiau sustiprino jos norą tyrinėti neįprastas medžiagas.
Menas iš to, kas laikoma „negražu“
Šiandien menininkė savo kūriniuose naudoja net mėsininkų atliekas – gyvūnų širdis, plaučius, o kartais ir žmogaus kūno fragmentus. Vienas iš įsimintiniausių darbų – skulptūra, sukurta iš žmogaus liežuvio atspaudų.
Tačiau tikrasis lūžis įvyko tuomet, kai ji nusprendė panaudoti savo šeimos narių palaikus. Pavyzdžiui, močiutės tulžies akmenis ji padengė auksu ir tyrinėjo mikroskopu, paversdama juos įspūdingais vizualiniais objektais.
„Man patinka paimti tai, kas laikoma negražu, ir paversti tai gražiu dalyku“, – sako ji.
Vienas jautriausių jos projektų – akvarelė, sukurta iš giminaičio kremuotų pelenų. Idėja kilo stebint augančią tendenciją iš pelenų kurti deimantus.
Bendradarbiaudama su chemikais, menininkė siekė paversti pelenus pigmentu. Procesas reikalavo ypatingo tikslumo – eksperimentuoti buvo beveik neįmanoma, nes kiekvienas gramas turėjo reikšmę.
Galutinis rezultatas – sodrios, tamsios spalvos dažai, kuriais nutapyti abstraktūs kūriniai. Juose atsispindi ne konkretus žmogus, o gyvenimo ciklas, atmintis ir laikinumas.
Tarp pagarbos ir provokacijos
Nors jos kūryba gali šokiruoti, pati Bea pabrėžia – svarbiausia yra pagarba. Prieš naudodama artimojo pelenus, ji visuomet gauna šeimos sutikimą.
„Nenorėjau vaidinti Dievo. Mano tikslas – sugriauti tabu apie mirtį“, – teigia menininkė.
Ji taip pat pripažįsta, kad emocinis atsiribojimas padeda dirbti su tokiomis medžiagomis, tačiau kūryboje jausmai vis tiek išlieka svarbūs.
Savo kūrinius menininkė vadina būdu suteikti mirusiesiems „antrą gyvenimą“. Ji siekia ne tik išsaugoti atminimą, bet ir paskatinti žmones kalbėti apie mirtį atviriau.
Jos darbai kelia klausimą: kaip mes norime būti prisimenami? Ar menas gali tapti tiltu tarp gyvenimo ir to, kas lieka po jo?
Atsakymo, regis, nėra vieno. Tačiau akivaizdu – Bea kūryba verčia apie tai susimąstyti iš naujo.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
