Tąkart ji savo istorija pasidalijo su 900 žmonių auditorija ir dėkojo ne tik susirinkusiems, bet ir tiems, kurie buvo šalia per visą jos išbandymų laikotarpį ir palaikymą.
2016-ųjų balandį Nazanin su 22 mėnesių dukra buvo atvykusi aplankyti savo mamos į Iraną per persų Naujuosius metus, tačiau oro uoste, jau ruošdamasi grįžti namo, buvo sulaikyta ir įkalinta. Ji buvo jėga atskirta nuo savo kūdikio ir šeimos.
„Jie mane išsivedė. Mano mamai pasakė, kad grįšiu kitą rytą, tačiau tas „kitas rytas“ atėjo tik maždaug po penkerių metų“, – atviravo moteris.
Ji pridūrė: „Buvau visiškai sutrikusi. Kur mano vaikas? Buvau nuo jos atskirta, ir tai buvo nepaprastai sunku. Taip pasielgti su jauna mama buvo labai žiauru.“
Nazanin buvo apkaltinta mėginimu nuversti Irano režimą ir beveik šešerius metus laikyta nelaisvėje. Didžiąją šio laiko dalį ji praleido liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime, o dalį laiko buvo išleista laikinų atostogų, rašo hostageinternational.org.
Vienutė Irano kalėjime ir tikėjimas
Iš pradžių Nazanin devyniems mėnesiams buvo uždaryta vienutėje. Ji pasakojo, kad sunkiausia tokioje izoliacijoje yra tai, jog nieko negirdi apie savo artimuosius, o tau nuolat kartojama, kad niekam nerūpi.
„Žmogui kalėjime baisiausia yra pagalvoti, kad niekas tavimi nesirūpina. Vienutė yra tyli prievartos forma... Skirta tave nužmoginti“, – kalbėjo N. Zaghari-Ratcliffe.
Ji paaiškino, kad būdama vienutėje turėjo rasti kažką, į ką galėtų atsiremti, o artimiausias dalykas buvo tikėjimas:
„Vienutėje man buvo baisu. Padėdavau galvą ant pagalvės ir ausyse girdėdavau plakant savo širdį, todėl niekada negalėdavau užmigti. Neturėjau nieko, išskyrus šventąją knygą, ir tuo metu ji man labai padėjo.
Tačiau dabar, kai pasaulis yra tokioje sudėtingoje padėtyje, savo tikėjimą kvestionuoju. Vis dėlto tikiu meile, žmogiškumu ir pagalba kitiems, nors į tai žvelgiu kiek kitaip.“
Gyvenimas kalėjimo skyriuje
Po perkėlimo iš vienutės į moterų skyrių, pasak Nazanin, kalinės galėjo užsiimti įvairia veikla: medžio darbais, lankyti sporto salę, skaityti knygas, gaminti maistą ir bendrauti.
„Buvo labai keista. Jaučiausi tarsi vėl būčiau laisva, nes man buvo leista kalbėtis su žmonėmis. Buvo knygų, žmonių, bendravimo“, – prisiminė ji.
Ji pasakojo, kad kalėjime visi tampa lygūs. Nesvarbu, kokia tavo kilmė ar socialinė padėtis, visi gauna tas pačias maisto normas, tą pačią prieigą prie telefono ir kartu rūpinasi tvarka skyriuje:
„Visi supratome, kad esame lygūs, ir palaikėme vieni kitus išgyvendami tai, ką teko išgyventi.“
Tačiau didžiausias atviro režimo kalėjimo privalumas buvo tai, kad jos mama galėdavo atvežti dukrą aplankyti. Jos galėdavo kartu žaisti, spalvinti piešinius, o Nazanin joms iškepdavo blynų:
„Ji buvo tokia mažytė ir man slapta atnešdavo kojinių ar šokolado. Ir nė vienas prižiūrėtojas negalėdavo jai atsispirti!“
Dar vienas išsiskyrimas
Metams bėgant, jų dukrai atėjus laikui pradėti lankyti mokyklą, Nazanin ir Richardas priėmė širdį veriantį sprendimą grąžinti ją į Jungtinę Karalystę.
„Tai buvo sunkiausias sprendimas mano gyvenime. Jos apsilankymai būdavo šviesiausia mano savaičių dalis, o kai ji išvyko, jaučiausi visiškai tuščia.
„Laimei“, prasidėjo COVID-19 pandemija, kuri tapo tam tikru išblaškymu, tačiau buvo labai, labai sunku.
Tačiau ji man suteikė jėgų nepasiduoti. Svajodavau, kaip būsime kartu ir pinsiu jai kasas. Jaučiau, kad dėl jos turiu dar labiau stengtis išsaugoti sveiką protą ir būti gera mama“, – sakė Nazanin.
Vyro Richardo patirtis
Prie pokalbio prisijungė ir jos vyras Richardas: „Žvelgiant iš šalies viskas labai dezorientuoja. Jauti sumišimą ir baimę.
Porą savaičių nežinojau, ką daryti. Ji su mūsų kūdikiu išvyko atostogų ir buvo areštuota. Tai neturėjo jokios prasmės.“
Jis pasakojo apie nuolatines pastangas gauti informacijos, todėl pradėjo kampaniją, kuria siekė ne tik paskatinti Jungtinės Karalystės vyriausybę aktyviau siekti jo žmonos paleidimo, bet ir perduoti žinią, kad už ją kovojama.
„Jeigu žinai, kad žmonės kovoja už tavo laisvę, tai suteikia vilties“, – sakė Nazanin.
Richardas pridūrė: „Man viltį suteikė nepažįstamųjų gerumas. Mes negalime už tai atsilyginti, tačiau galime perduoti šį gerumą kitiems.“
Nazanin išlaisvinimas iš Irano kalėjimo
Nazanin kartu su Anoosheh Ashoori buvo paleista į laisvę 2022 m. kovo 16 d.
„Mane įsodino į lėktuvą, tačiau jausmai buvo dvejopi. Kada kitą kartą galėsiu grįžti į savo tėvynę?
Negaliu apsakyti, ką reiškė sugrįžti pas šeimą. Londoną vadinu namais, bet gimiau Irane, ir tai taip pat yra mano namai“, – neslėpė moteris.
Pasak Nazanin, jos kalintojai jai sakė, kad įkalinimas susijęs su dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje susidariusia ginklų skola, kurią Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo skolinga Iranui.
„Labai liūdna, kad taip nutiko, nes tai neturėjo nieko bendra su manimi. Kai atsirado ši skola, aš net nebuvau gimusi, tačiau dabar esu priversta gyventi tremtyje“, – atviravo ji.
Gyvenimas po paleidimo iš kalėjimo
Nazanin prisipažino, kad gyvenimas po išlaisvinimo, kaip ir daugeliui buvusių įkaitų, nebuvo lengvas. Ji susidūrė su stresu ir potrauminio streso sutrikimu (PTSS):
„Gyvenimas laisvėje yra nuostabus. Laisvę iš tiesų įvertini tik tada, kai jos neturi. Tačiau tai turi ir savų sunkumų. Praėjus maždaug metams po paleidimo, mano organizmas pradėjo nebeatlaikyti.
Maniau, kad su problemomis susidorojau kalėjime, tačiau kūne buvo susikaupę labai daug streso, traumų ir PTSS padarinių.
Negali skųstis, kai esi laisvas, nes tiek daug žmonių vis dar yra kalėjimuose. Tačiau yra daug dalykų, dėl kurių galima skųstis kalbant apie tai, ką mums teko išgyventi: finansinius sunkumus, traumas, kurios išryškėja tik grįžus namo. Gyvenimas tampa gana sudėtingas.
Prisitaikyti man buvo tikrai nelengva. Tai užtruko ilgai ir ši kelionė dar nesibaigė.“
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
