2007-aisiais pradėtame kurti sode šiandien sukaupta apie 13 tūkstančių tonų akmenų, o jo priežiūrai kasmet į Lietuvą atvyksta ir japonų meistrai. Pats Šarūnas neslepia, kad šis projektas jam tapo gerokai daugiau nei darbu – tai jo gyvenimo dalis.
„Čia jau yra viskas. Čia yra gyvenimas“, – sako vyras.
Vaikystės svajonė virto tikru sodu
Šarūnas pasakoja, kad mintis kada nors sukurti savo sodą ar parką jo galvoje atsirado dar vaikystėje. Tuomet tai atrodė kaip viena iš daugelio vaikiškų svajonių, tačiau jos jis taip ir nepamiršo.
„Kartais vaikai turi tokių, atrodo, kvailų idėjų: „Kai užaugsiu, padarysiu sodo parką.“ Vieni norėjo būti traktoristais, kiti kranistais, mokytojais, gydytojais. O man buvo tokia idėja – sodas, parkas“, – teigia jis.
Gyvenimas vyrą nuvedė kitu keliu – jis tapo gydytoju, o vėliau ir karo gydytoju. Vis dėlto vaikystės mintis apie sodą niekur nedingo. Galiausiai Šarūnas nusipirko žemės sklypą ir pradėjo galvoti, kokį sodą norėtų jame sukurti.
Tuo metu prasidėjo ir išsamesnės sodų istorijos paieškos. Šarūnas skaitė apie skirtingų šalių sodus, jų kūrimo tradicijas ir istoriją. Lemiamą postūmį, kaip pats sako, davė viena sena knyga.
„Pradėjau skaityti daug įvairių knygų apie parkų ir sodų istoriją pasaulyje – olandų, prancūzų, anglų, vokiečių, italų, apie Babilono kabančiuosius sodus, apie viską.
Ir vienoje senoje rusiškoje knygutėje pamačiau tokį sakinį: „Gražiausias pasaulio sodas – Rikugi-en sodas Kiote, senojoje Japonijos sostinėje“, – pasakoja pašnekovas.
Būtent tada, jo teigimu, visos ankstesnės mintys apie kitokius sodus liko nuošalyje: „Tai buvo toks spyris – visos kitos mintys nusikratė.“
Pradėjo nuo visiškai tuščio lauko
Nusprendęs kurti japonišką sodą, Šarūnas pradėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti įgyvendinti jo sumanymą. Lietuvoje tokio specialisto, galinčio sukurti tokį sodą, kokį jis įsivaizdavo, rasti nepavyko.
Galiausiai vyras susirado Klaipėdoje gyvenusį jaunuolį, kuris Japonijoje mokėsi bonsų ir japoniško sodo kūrimo. Jis padėjo užmegzti ryšį su savo mokytoju iš Japonijos.
„Jis buvo klaipėdietis, aš jį susiradau ir atsivežiau į vietą. Jis sako: „Čia truputį per didelis plotas“, bet pridūrė, kad mokytojas, pas kurį jis mokėsi, turi ambiciją sudėti visą savo gyvenimo patirtį kažkur“, – prisimena Šarūnas.
Vyras pasakoja, kad vaikinas pasiūlė Šarūnui parašyti laišką savo mokytojui iš Japonijos ir padėjo jį išversti. Japonų meistras susidomėjo projektu, o po trijų savaičių jau atvyko į Lietuvą.
„Dar per mėnesį buvo nupieštas projektas – ko reikia, kiek ko reikia, įvairių vietų eskizai. Ir 2007 metų spalio mėnesį pradėjome kažką daryti“, – pasakoja jis.
Tačiau tuomet dabartinio sodo teritorija buvo visiškai kitokia. Teko pradėti praktiškai nuo nulio.
„Susivežėme techniką iš Japonijos – ekskavatorius, buldozerius. Ir pradėjome daryti absoliučiai lygioje vietoje. Nebuvo pas mus nė vieno medžio, nė vieno krūmo, nė akmenų, nė kalnų. Viską reikėjo sukurti“, – sako vyras.
Pasak Šarūno, vietovės reljefas buvo palankus sodui kurti – aukščių skirtumas teritorijoje siekė apie 20 metrų.
Į teritoriją suvežta apie 13 tūkst. tonų akmenų
Vis dėlto, per 19 metų teritorija pasikeitė neatpažįstamai. Vienas įspūdingiausių skaičių – čia panaudotų akmenų kiekis. Šarūno teigimu, sode jų sukaupta apie 13 tūkstančių tonų.
„Įsivaizduokite, sode yra suvežta ir sudėta apie 13 tūkstančių tonų akmenų. Jeigu vagonais, tai būtų apie 200 vagonų. O sunkvežimiais – apie 900 didžiulių sunkvežimių“, – skaičiuoja jis.
Kai kurie akmenys, anot pašnekovo, yra itin dideli ir sveria po kelias ar net dešimt tonų: „Vos ne automobilio dydžio. Bet eini, darai, padarai.“
Šiandien 16 hektarų teritorija sulaukia daugybės lankytojų. Šarūno teigimu, per metus čia apsilanko apie 50 tūkstančių žmonių.
Pasak pašnekovo, pastaraisiais metais daugėja ir užsienio turistų. Į sodą atvyksta žmonės iš įvairių Europos šalių – Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Čekijos, Lenkijos ir Latvijos.
„Latvių turbūt apie 20 procentų tarp lankytojų. Mes juk šalia Latvijos sienos – aštuoni kilometrai“, – pasakoja vyras.
Šarūnas pastebi ir kitą tendenciją – dalis žmonių į sodą grįžta kelis kartus per metus. Tam įtakos turi besikeičiantys metų laikai ir augalų žydėjimas. Jo teigimu, sodo vaizdas nuolat keičiasi, todėl lankytojai kiekvieną kartą gali pamatyti vis kitokią vietą.
„Spalvinė gama pas mus tokia, kad visą laiką kažkas yra kitaip. Visą laiką keičiasi. Tai žmones traukia ir kasmet kažką naujo darome. Visiems yra įdomu, ką dar padarysime“, – pasakoja Šarūnas.
Pasak jo, lankytojai net juokauja klausdami, kada gi sodo kūrėjai nustos juos stebinti. Tačiau Šarūnas tikina, kad skubėti nėra kur.
Sodą prižiūri ir iš Japonijos atvykstantys meistrai
Nors sodas lankytojus priima jau ne vienerius metus, jo kūrimas, pasak pašnekovo, vis dar nesibaigė. Čia nuolat atsiranda naujų sumanymų, o priežiūrai pasitelkiami ir meistrai iš Japonijos.
„Kasmet japonai atvažiuoja. Turbūt mūsų išskirtinumas yra tas, kad mūsų sodą kasmet prižiūri japonai“, – teigia jis.
Vyras taip pat priduria, kad kasdienių darbų taip pat netrūksta. Nors sode dirba apie dešimt darbuotojų, tačiau 16 hektarų teritorijoje veiklos pakanka visiems.
„Reikia žolę pjauti, turime 16 hektarų, tai daug ravėti reikia, genėti. Įvairūs darbai, toliau eiti akmenis dėti ir taip toliau“, – vardija Šarūnas.
Tačiau net ir pasibaigus darbuotojų darbo dienai Šarūnas pats dar turi kuo užsiimti. Ypač daug dėmesio reikalauja bonsai.
„Čia jau yra viskas, čia yra gyvenimas. Įsivaizduokite, darbuotojai baigia darbą, tu turi dar eiti, nes yra bonsų sodas didžiulis, vadinasi, reikia eiti bonsus laistyti, nes tu lauki, kada saulė pradės leistis, kad nenudegintų“, – sako jis.
Šarūnas neslepia – šis sodas jam jau seniai tapo ne tik projektu ar darbu, o jo vaikystėje kilusi svajonė šiandien yra tapusi vieta, kurią kasmet aplanko dešimtys tūkstančių žmonių ir kuri, kaip tikina pats Šarūnas, dar nėra baigta kurti.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
