Prieš savaitę visuomenei duris atvėrusio „Močiučių restorano“ virtuvės šefas Rokas Galvonas neslepia džiaugsmo matydamas žmonių susidomėjimą. Jaunas verslininkas sako tikintis, kad projektas ir toliau sėkmingai judės į priekį.
Močiutės Valerijos palaikymas
Paklaustas, kokia buvo restorano įkūrimo priešistorė ir ar mintis atidaryti maitinimo įstaigą, kurioje suktųsi ir savo patirtimi dalintųsi močiutės, buvo seniai brandinta, R. Galvonas tvirtina, kad idėjai įgyvendinti prireikė 3-4 metų.
„Ši idėja – labai, labai sena mano mintis. Noriu pabrėžti, kad tai yra ne šeimos restoranas, kurie yra labai madingi Italijoje. Ne, tai – močiučių restoranas, kuriame dirba vyresnio amžiaus moterys, kurios dar turi daug energijos, sveikatos ir noro dalintis savo patirtimi su kitais.
Norisi, kad žmonės to nemaišytų, nes iš tiesų nieko panašaus Europoje iki šiol nebuvo. Idėja šiam restoranui kilo labai paprastai – tie, kas mane seka socialiniuose tinkluose, žino, kaip dažnai kalbu apie savo močiutę. Ji yra man labai brangus žmogus, todėl besidžiaugiant jos draugija, kad ji yra sveika, gyva, galinti ir norinti dalintis savo istorija, bendrauti, kilo mintis tuo pasidžiaugti kartu su ja“, – pasakoja virtuvės šefas.
Rokas sako, kad idėją – atidaryti „Močiučių restoraną“ – jo močiutė Valerija visuomet be galo palaikė. Jeigu Rokui tik kažkas nesisekdavo, ji visada motyvavo jį judėti pirmyn ir bandyti iš naujo. Kartu su anūku ji dalyvavo ir restorano atidarymo dieną:
„Močiutė visada buvo tas asmuo, kuris mane palaikydavo visu 100 proc. Sakė, kad kol gali dalintis, bendrauti, tol tą mielai ir darys. Labai smagu, kad ji norėjo prie šio projekto prisidėti ir pati, nes dažnai vyresnio amžiaus žmonės nemėgsta lįsti į viešumą.“
Teko gerokai pasistengti
Be to, R. Galvonas atviras – įgyvendinti šį projektą buvo be galo sudėtinga užduotis. Jis sako iš tiesų net ir nemanęs, kad bus taip sunku rasti ir prikalbinti dirbti močiutes.
„Man visada atrodė, kad yra labai daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie išėję į pensiją nieko neveikia. Todėl maniau, kad bus nesudėtinga prikalbinti juos padirbėti keletui valandų. Tik vėliau įsitikinau, kad, deja, taip nėra, nes ir jų dienotvarkė yra labai sustyguota“, – juokiasi.
Maža to, vienas didžiausių sunkumų dar prieš atidarant restoraną buvo bandymai įtikinti močiutes, kad šios yra tinkamos tokiam darbui. Rokas pasakoja, kad dauguma lietuvių galvoja, jog klientų aptarnavimo srityje gali dirbti tik jauni, gražūs žmonės:
„Šį tarybinį palikimą buvo labai sudėtinga išmušti iš galvos ir įtikinti, kad jos yra puikiai tinkamos darbui restorane, bendravimui su klientais. Šis etapas iš tiesų buvo vienas sudėtingiausių, nes reikėjo labai pasistengti norint pakeisti šį požiūrį ir įtikinti.“
Kalbėdamas pašnekovas juokauja, kad metodų, norint surinkti puikią močiučių komandą, teko imtis pačių įvairiausių. Net ir vaikščiodamas Palangoje jis kalbino vyresnio amžiaus žmones, kreipėsi pagalbos į pažįstamus ir taip žinia apie būsimą „Močiučių restoraną“ vis plito iš lūpų į lūpas.
Galiausiai Rokas nusprendė kreiptis į Palangos pensininkų bendruomenės pirmininkę ir jos narius. „Taip viena po kitos ir atsirado tos močiutės, kurios norėjo dirbti restorane. Tačiau prieš tai, žinoma, viskas vėl sugrįžo į mano rankas, kadangi teko įtikinti, kad iš tiesų jos yra tinkamos, tad sunkumų ir vėl netrūko“, – nusišypso.
Šiuo metu restorane jau darbuojasi penkios močiutės. R. Galvonas džiaugiasi, kad kolektyvas – nemažas: „Be to, reikia nepamiršti, kad močiutėms reikia ir pailsėti, todėl stengiamės, kad jos nebūtų nuvargusios ir neatrodytų nuvarytos nuo kojų. Joms padeda ir jaunesni darbuotojai.“
Autentika alsuojanti vieta
Užsukti į šią naują vietą Palangoje verta ir ne tik norint pasisemti patirties iš močiučių. Atvykus į restoraną iškart pasitinka ir specialiai jam parinktas dizainas. Didžiąją dalį čia esančių daiktų R. Galvonas atvežė iš savo šeimos namų, todėl visos esančios relikvijos – ypatingos.
„Į restoraną suvežta visa mūsų šeimos ir giminės istorija. Nuo vaikystės turėjau savo muziejų, tad iš jo atvežėme labai daug daiktų, taip pat ir iš pačios močiutės namų. Ji pasidalino viskuo, ką tik turėjo. Buvau labai nustebęs, kai pamačiau, kad močiutė dalinasi net ir pačiais asmeniškiausiais savo daiktais, todėl savo valia teko pristabdyti ir kai kurių daiktų neleidau išvežti iš namų (juokiasi).
Restorane galima pamatyti ir močiutės senelio radiją, kurio susirinkdavo klausyti visas kaimas, nes tais laikais dar niekas jo neturėjo. Taip pat yra ir močiutės atrinktų servisų, vestuvinių dovanų, laikrodžių. Pakabintas ir močiutei dovanotas tetos paveikslas, kurio viduje – paslaptis. Tikėtina, kad paveiksle yra paslėptas Lietuvos herbas, nes paveikslą teta močiutei dovanojo dar tada, kai nebuvo galima namuose turėti jokių lietuvybės ženklų.
Žinoma, vis dar nesame išsiaiškinę, kas iš tiesų yra jo viduje, nes paveikslo neatplėšėme, pakabinome tokį, koks jis yra. Tad tų asmeninių daiktų iš mūsų šeimos namų, muziejaus ir močiutės namų restorane yra tikrai labai daug“, – dalinasi restorano įkūrėjas.
Pasimėgauti galima ne tik unikalia vieta ar pabendrauti su Palangos močiutėmis, tačiau ir paskanauti tikrų lietuviškų patiekalų, kurių dauguma atkurti pagal Antano Smetonos laikus menančią receptūrą. Nors virtuvė ir lietuviška, tačiau R. Galvonas pabrėžia, kad ji – nepanaši į įprastą „kaimo gryčią“:
„Tai – „Močiučių restoranas“, A. Smetonos laikai, „smetoniškas“ aptarnavimas ir dainos. Labiau orientuojamės į „poniučių“ restoraną, nes iš pradžių tokia mintis ir buvo. Atvykę čia žmonės supras, kad tai nėra įprasta kaimo gryčia su mediniais suolais ar kaimo turizmo sodyba.
Virtuvės meniu yra istorinis: įdaryta putpelė, silkės paštetas, skumbrės užkandis su marinuotomis bulvytėmis, atkurta alaus sriuba, alaus troškinys, nemažai sriubų su įvairia žvėriena. Tad tai tikrai nėra sovietinė įprasta virtuvė ar valgykla.“
Be to, virtuvės šefas tuo pačiu ir nuramina – restorano kainos yra priimtinos visiems, o ir kelti jų kol kas neketina.
„Mačiau nemažai komentarų, kuriuose klausiama, ar močiutės galės apsilankyti šiame restorane ir „įkąsti“ patiekalų kainas. Tai, ar atitinka tą lietuvišką pensiją? Taip, kainos tikrai atitinka lietuvišką pensiją (nusišypso).
Beje, kaip ir minėjau, šis restoranas yra svarbus savo idėja, todėl ir pats nenoriu pradanginti savo šeimos istorijos. Galima sakyti, kad tai taip pat yra savotiška socialinė akcija siekiant suteikti galimybių senjorams dirbti“, – priduria.
R. Galvonas atskleidė, kad restorane visus Palangos ir ne tik senjorus pasitiks ypatingas dėmesys – lauks įvairios dovanos, atrakcijos ir smagios naujienos. Jis sako, kad jo svarbiausias tikslas yra suteikti erdvę kuo smagiau praleisti laiką ne tik senjorams, tačiau ir visiems kitiems, kurie čia atvyks.
Svarbiausia – emocijos ir sentimentai
Nors restoranas veikia dar tik savaitę, tačiau visas kolektyvas džiaugiasi sulaukęs didelio klientų srauto. Atidarymo dieną prie restorano būriavosi ilgiausios eilės žmonių, kurie laukė net kelias valandas. Be to, Rokas nustebęs, kad restorane jau spėjo apsilankyti ir keletas Lietuvos įžymių žmonių:
„Kol kas neturėjome nei vieno blogo atsiliepimo, kas yra be galo smagu. Manau, kad matant ilgas eiles žmonių, kurie laukia prie maitinimo įstaigos po kelias valandas ir neburbuliuoja bei nepyksta – didelis pasiekimas.
Šis restoranas yra ne apie blogas emocijas, pinigus ar pasipuikavimą – žmonės džiaugėsi čia esančia emocija, dainomis ir, svarbiausia, žmonėmis. Jie yra pagrindinis dalykas. Žinoma, vienareikšmiškai pirmu numeriu svarbiausias aptarnaujantis personalas, nes čia dirbančios moterytės yra visas mūsų veidas.“
Beje, R. Galvonas priduria, kad kol kas čia dirbančios senjorės yra dar labai nedrąsios, todėl viena iš Roko užduočių yra jas skatinti nebijoti daryti klaidų ar drovėtis, kad kažko nemoka, kadangi kelios jų pirmą kartą gyvenime dirba panašų darbą.
„Skatinu jas dalintis savo patirtimi, pastebėjimais, kodėl nusprendė būti veiklios išėjusios į pensiją, ką veikė savo gyvenime ir kokią patirtį sukaupė. Taip pat kodėl nusprendė prisijungti prie restorano veiklos, motyvuoti ir kitus, kad nereikia nuleisti rankų bei verkti, kad viskas aplinkui yra blogai“, – sako Rokas.
Šiuo metu apsilankyti „Močiučių restorane“ galima ketvirtadieniais–sekmadieniais. Tačiau restorano vadovas tvirtina, kad nuo gegužės vidurio, kuomet Palangoje prasidės atostogų sezonas, jie planuoja didinti savo pajėgas ir klientus priimti visomis savaitės dienomis:
„Nors restoranas ir yra šiek tiek pasislėpęs, nelengva jį rasti, tačiau pasiekti jį nuo Basanavičiaus gatvės yra labai paprasta, todėl bus galima pabėgti nuo viso šurmulio ir triukšmo. Mūsų tikslas – grąžinti klientus į jų vaikystę, paskatinti prisiminti savo močiutes ir restorano aplinka priminti visus sentimentus, sukelti jiems daug gražių emocijų.“
