Į mišką atėjusi Edita negalėjo patikėti, ką išvydo: kiti apie tokį radinį tik svajoja

Viena iš miško lankytojų yra Edita, kuri vos prieš porą savaičių aptiko įstabaus dydžio ir grožio ragus.

Ji pasakojo, kad radinį pavyko aptikti Mažeikių rajono miške dar šiemet, o ragai pradžiugino ne tik ją, bet ir aplinkinius.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Lietuvos miškuose pasirodžius pirmiesiems grybams – siunčia įspėjimą

Neringa kviečia į miškasodį: šiemet – ypatingas

Prie Baltijos jūros Donatas rado neeilinį radinį: paaiškėjo, kas tai

+1

Editos radinys – tauriojo elnio ragai

Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su gamtininku Deividu Makavičiumi, kad jis papasakotų plačiau apie Editos radinį.

Pasak jo, tai šių metų tauriojo elnio ragai, kuriuos gyvūnas įprastai pradeda mesti vasario gale, o procesas trunka iki gegužės mėnesio.

„Pradžioje numetami didžiausi, geriausi ragai – tikriausiai todėl, kad jie sunkiausi, o link gegužės mėnesio dažniausiai ragus meta jaunesni arba silpnesni individai, kurių ragai lengvesni.

Tauriojo elnio biologinis amžius yra apie 20–25 metai, tačiau didžiausi, geriausi trofėjiniai ragai būna maždaug 10–12 metų amžiaus.

Iki to laiko ragai auga ir didėja, o po to pradeda mažėti. Kaip ir žmogaus gyvenime – pradžioje jaunas, paskui stipriausias laikotarpis, o vėliau senatvė“, – sakė jis.

D. Makavičius nurodė, kad kartais sunku nustatyti elnio amžių pagal ragus, nes tai priklauso nuo genetikos, mitybos, kitų veiksnių.

Vis tik, pasak jo, geriau įsižiūrėjus, Editos rasti ragai yra maždaug penkių-šešių metų amžiaus gyvūno.

Ragų paieška – naujas lietuvių hobis

Pašnekovas pasakojo, kad šiuo metu yra pats ragų metimo piko laikas, o pašnekovei pavyko aptikti tauriojo elnio ragus.

„Lietuvoje tik patinai turi ragus – stirninai, elniai ir briedžiai. Pagal išvaizdą matosi, kad jie yra numesti šiais metais.

Tikėtina, kad žmogus jų tikslingai ieškojo, nes dabar atsiranda toks hobis, panašus kaip grybavimas ar žvejyba – ragų ieškojimas“, – aktualijomis dalijosi jis.

Pasak D. Makavičiaus, šie ragai turi materialią vertę. Anot jo, kadangi daug ragų namuose nėra kur laikyti, lietuviai juos neretai parduoda.

„Iš jų gaminami įvairūs dirbiniai, kartais jie siunčiami į Skandinaviją. Ragai turi piniginę vertę, todėl žmonės jų ieško. Tai toks hobis – pasivaikščioti gamtoje ir rasti radinį, kurį galima parduoti arba pasilikti sau“, – sakė jis.