Agresyvesni – „sveikieji“
Gydytojos psichiatrės teigimu, psichikos ligomis sergantys žmonės nusiteikę draugiškiau ir taikiau, yra kur kas mažiau agresyvūs ar linkę smurtauti nei tie, kurie laiko save „sveikais“. „Agresija kur kas dažniau pasireiškia tiems žmonėms, kuriems nenustatyta jokia diagnozė. Turintys psichikos negalią yra kantresni, pakantesni. Be abejo, šių žmonių būsena labai priklauso nuo visuomenės supratimo lygio, tolerancijos. Pabendravusi su turinčiaisiais psichikos negalią dažnai nustembu – kaip jie geba iškęsti tiek išorinio spaudimo, nepakantumo, ir tik įvaryti į kampą imasi savigynos, kurios būdai, aišku, ne visada būna geriausi“, – aiškina O. Davidonienė.
Specialistė mena istoriją apie močiutę, kuri ilgą laiką kentėjo aplink gyvenančių vaikų ir paauglių patyčias. Vos išėjusią į laiptinę ar gatvę aplinkiniai ją apipildavo piktais užgauliojimais. „Močiutė susigūžusi kentėjo, kol vienąsyk nebeištvėrusi plumptelėjo į nugarą vienam vaikiui ta pačia lazda, kuria eidama pasiramsčiuodavo. Koks skandalas kilo! Esą moteris agresyvi, vos neužmušė vaiko. Drebančiai, persigandusiai močiutei aplinkiniai iškvietė policiją, greitąją, ją išvežė kaip labai ūmią ir agresyvią pacientę. Nesakau, kad močiutė gerai pasielgė, vis dėlto niekas neįvertino, kiek jai teko iškentėti, kol griebėsi savigynos. Tokiais atvejais visada norisi paklausti – ką mes darome, ko mokome savo vaikus?“ – piktinasi pašnekovė.
Jos teigimu, bet kuris žmogus gali palūžti, jei iš jo nuolat šaipomasi. „Nežinia, kokie būtume mes, atsidūrę panašioje situacijoje. Ar tikrai išliktume ramūs, o gal taip pat taptume ir irzlūs, ir pikti, ir neadekvačiai besielgiantys? Visada sakau – prieš smerkdami, teisdami, pabandykime mintyse susikeisti vietomis su kitu žmogumi. Kai tave nuolat išjuokia, pyktis kyla kaip natūralus atsakas. Jo sulaukę, jau imame garsiai šaukti „Va, matote, ką tas žmogus padarė!“, visiškai pamiršę apie tai, ką padarėme patys, kaip išprovokavome pyktį ir agresiją“, – kalba psichiatrė.
O. Davidonienė sako, kad mūsų visuomenė vis dar linkusi iš kitų tyčiotis, pašiepti: „Tai darome mes, „sveikieji“, bet norime, kad turintys psichikos sutrikimų būtų kitokie. Jie taip pat yra mūsų visuomenės dalis. Anksčiau kiekvienas kaimas turėjo savo kvailelį, kurį mylėjo, globojo, stengėsi suprasti, prireikus parvesti namo, padėti. Deja, savumo, bendrumo jausmo mūsų visuomenėje nuolat mažėja, o agresijos ir pykčio vis dar labai daug. Net tautos išrinktieji nemoka ramiai, korektiškai diskutuoti, vieni apie kitus kalba labai negražiais žodžiais, o juk jie – tautos veidrodis. Atrodo, kuo mažiau kultūros, kuo mažiau kontroliuoji save, tuo esi populiaresnis, drąsesnis. Vis dėlto tai nėra jokia drąsa, tiesiog vertybių stoka.“
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
Mokyti atjautos – nuo mažumės
Pasak psichiatrės, keisti situaciją kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Vaikams nuo mažumės būtina aiškinti, kad šalia yra kitokių žmonių, kad juos reikia priimti, suprasti.
„Vaikai labai imlūs viskam, kas gera, reikia tik gebėti pažadinti tą gėrio pradą, – teigia O. Davidonienė. – Dar tuomet, kai dirbau Valstybinio psichikos sveikatos centro vadove, su kolegomis sumanėme akciją „Kalėdinis sveikinimas vienišam žmogui“. Prasidėjo viskas labai paprastai – vaikai nupiešdavo ir užrašydavo atviruką, o socialiniai darbuotojai ir slaugytojai ligoninėse ar globos įstaigose prieš šventes juos padalindavo vienišiems žmonėms. Vėliau akcija išplito, vaikai, nešini savo piešinukais, patys pradėjo eiti į ligonines, pensionatus, globos namus.“
Vaikai pamatė, kokį džiaugsmą jie atneša ligotiems žmonėms, kurie iki ašarų sujaudinti dėkodavo už dėmesį, gerą žodį, stengdavosi vaikams atsidėkoti, juos pavaišinti. „Sulaukdavome labai daug nuotraukų, filmuotos medžiagos, pasakojančios, kokie šilti buvo tie susitikimai. Vaikai dalydavosi įspūdžiais klasėse, sakydavo – kitais metais vėl norime eiti, – pasakoja pašnekovė. – Manau, jei dažniau dirbtume šia linkme, įtrauktume vaikus į savanorystę, vienišų, ligotų žmonių lankymą, visuomenė taptų jautresnė ir pakantesnė.“
Pasak psichiatrės, kiekvienas turėtume stengtis nedaryti kitam to, ko nenorime, kad darytų mums ar mūsų artimiesiems. Antraip neapykantos, netolerancijos atmosfera ir toliau bus perduodama iš kartos į kartą.
Būtina šviesti visuomenę
O. Davidonienės teigimu, ne mažiau svarbu bendruomenėms nenuleisti sprendimų iš viršaus, kalbėtis su žmonėmis, aiškinti situaciją: „Visi žinome, kad psichikos ir proto negalią turintys žmonės gyvena tarp mūsų, mūsų mieste ar kaime. Esame krikščioniškas kraštas, tarsi mokyti mylėti vieni kitus. Vis dėlto sužinoję, kad psichikos ar proto negalią turintis žmogus gali atsirasti netoliese, išsigąstame. Be abejo, vien tik kaltinti bendruomenes nebūtų teisinga. Visuomenę reikia šviesti – žmonės linkę bijoti to, ko nepažįsta.“
Psichiatrė mano, jog gyventojams derėtų paaiškinti ir tai, kad į savarankiško ir grupinio gyvenimo namus iš globos institucijų perkeliami geriausiai besijaučiantys, bendruomenėje gyventi pasirengę žmonės. Be to, jie gyvens nuolat prižiūrimi specialistų.
„Turime suprasti – tai mūsų pačių tėvai, broliai, sesės, pusbroliai. Vakarų gyventojams net klausimas nekiltų, ar šie žmonės turi teisę gyventi tarp mūsų – būtų pasmerktas tas, kas juos bando izoliuoti. Turėtume pagalvoti apie tai, kad ir mums vieną dieną reikės pagalbos, kaip jaustumėmės, jei ir mus norėtų atskirti, izoliuoti nuo visų, jei išgirstume sakant: „Na, jau tokio ar tokios tai mums čia tikrai nereikia“, – klausia O. Davidonienė.
Psichiatrė teigia, jog Lietuvoje daug bendruomenių mielai sutinka, kad savarankiško ar grupinio gyvenimo namai atsirastų šalia. Čia jie įžvelgia nemažai pliusų – tai ir ateinančios investicijos, ir naujos darbo vietos, ir daugiau bendros veiklos galimybių.
Svarbus žiniasklaidos vaidmuo
O. Davidonienės teigimu, didelį vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę atlieka ir žiniasklaida: „Mūsų žmonės vis dar įpratę tikėti tuo, ką rašo laikraščiai ar rodo televizija. Jie tiki, kad rodoma tik tai, kas yra tiesa, kas svarbu. Vis dar yra sensacijų vaikymosi antraštėmis, populiarumo, reitingų žvejojimo, noro bet kokia kaina atkreipti dėmesį.“
Psichiatrė pasidžiaugia, kad savižudybių srityje situacija gerėja: „Jau neberandu pakylėtų, romantizuotų nusižudžiusiųjų laidotuvių aprašymų žiniasklaidoje, ypač kai nusižudo žinomas ar jaunas žmogus. Žmonėms, kurie blogai jaučiasi, išgyvena depresiją, perskaičius panašų tekstą gali pasirodyti, kad savižudybė yra tinkama, netgi romantiška išeitis. Puiku, kad bent šioje srityje atsiranda daugiau profesionalumo.“
Vis dėlto, pasak O. Davidonienės, jei pažeidimą ar nusikaltimą padaro psichikos negalią turintis žmogus, žiniasklaidoje tai pateikiama kaip sensacija, psichikos sutrikimas sureikšminamas, iškeliamas į pirmąją vietą.
Be to, vis dar dažnai pabrėžiami psichiatrijos sistemos trūkumai ir nutylima tai, kas joje gero. „Viskas, kas susiję su psichika, pas mus tebėra tamsi sritis, apgaubta paslapties skraiste. Visuomenė mato ir jaučia, kad apie tai nenorima kalbėti, tarsi tai būtų nemalonu, atgrasu. Įvykiai Biržuose ir Žiežmariuose rodo, kad atėjo metas apie psichikos sutrikimus kalbėti atviriau, paprasčiau, žmogiška kalba. Visuomenė turi žinoti apie ligas, jų simptomus, gydymo galimybes ir metodus, geriau pažinti sutrikimus. Tada ir stigma, žyminti psichikos negalią, bus mažesnė“, – įsitikinusi psichiatrė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
