Elžbieta, sakykit, kuo dabar gyvenat, kas jūsų pasaulyje sukasi ir aplink ką jis sukasi?
Čia labai sudėtingas klausimas, nes, kai niekas apie mane nesisuka, tada aš pradedu suktis apie tam tikras veiklas, kurios man rūpi. Realiai išleidome premjerą – Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečiai“ – gruodžio mėnesį ir turėjau pauzę tarp repeticijų. Netrukus prasidės naujo spektaklio repeticijos, o turėdama tą pauzę, galėjau sau ramiai kaip normalus žmogus pailsėti, bet kažkaip pradėjo rūpėti vaiko teisės Lietuvoje. Pas mus labai ten užstringa vaiko teisių apsaugos įstatymas. Kažkaip pasidomėjau ta tema, pasiskaičiau, o man jau anksčiau rūpėjo, kaip pozityviai auklėti vaikus, žmogaus teisės – negaliu sakyti, kad labai giliai, bet tuo domiuosi jau kuris laikas. Tai įsitraukiau į šį reikalą, organizavau kelis protestus prie Seimo, kad kažkaip parodytume Seimo nariams, kad auga visuomenės dalis, kuri nepalaiko smurto prieš vaikus ir nori gyventi šalyje, kur jis yra draudžiamas kaip ir smurtas prieš suaugusį žmogų.
Atrodo, kad jūs ramiai nenusėdite vietoje, jūs ne iš tų, kur 10 dienų galėtumėte gulėti prie jūros? Jums pradeda kirbėti širdyje, kad reikia kovoti prieš neteisybę, ar kas yra?
Gulėti visai nieko – jeigu esi pavargęs po kažkokių filmavimų, visai gerai yra pagulėti pliaže ir nieko neveikti, bet iš esmės taip, kažkoks energijos varikliukas yra labai nemažas manyje. Ypač, kai pasikeitė gyvenimo būdas, kai pradėjau labiau žiūrėti savęs, tada tos energijos stipriai labai padaugėjo. Ar sakykim, kai tos mėsos atsisakiau, gyvūninių produktų, alkoholio atsisakiau, neseniai sportas atsirado. Šitie dalykai užleidžia vietą labai dideliam kiekiui energijos. Tiek, kiek aš dabar padarau, aš niekada gyvenime nepadariau. Tegul sako, kad nesvarbu yra, ar tu vartoji alkoholį, ar nevartoji, valgai mėsą, ar nevalgai, iš tikrųjų tai yra milžiniškas skirtumas. Niekada taip produktyviai nei dirbau, nei užsiėmiau įvairia kita veikla, tiek mažai valandų neužteko išsimiegoti, kiek dabar užtenka.
Aš skaičiau nemažai jūsų interviu, jūs taip griežtai pasisakote prieš mėsą, sakot, kad mėsa yra blogis. Kaip tada jūs bendraujate su visais tais žmonėmis, nes vis tiek dauguma gyventojų valgo viską? Ar jums tada lengva su jais bendrauti, nes susidaro vaizdas, kad jūs smerkiate juos?
Man būtų įdomu pamatyti interviu, kur sakiau, kad mėsa yra blogis. Gal pradžioje taip buvo, nes, kai tik pradedi sužinoti tą informaciją, pasižiūri fermų, skerdyklų įrašus, pasaulis pasidaro juodai baltas. Jeigu kas nors skirtų keliolika minučių, valandą, pažiūrėti, iš kur atkeliauja gyvūninės kilmės produkcija, kas vyksta su gyvūnais – tokiais pat jaučiančiais, protingais kaip šunys ir katės, tik kažkodėl mūsų išstumtais į užribį – tikiu, kad tas žmogus irgi būtų šokiruotas. Aš buvau šokiruota, iš to kartais atsiranda tas vegetarų ar veganų pyktis. Aš jo neteisinu, bet aš jį suprantu.
Kai pasižiūri, kas vyksta, tu viduje traumuojiesi ir tada tu nori, kad kiti kuo mažiau prie to prisidėtų, kad kuo mažiau tos nelaimės vyktų ir to baisaus smurto prieš gyvūnus. Gali būti, kad pradžioje būna tas fanatizmo momentas, kai yra viskas arba nieko, geri arba blogi veiksmai, geri žmonės arba blogi, bet paskui kažkaip ne. Mano šeimoje, mano aplinkoje yra visavalgiai – tikrai nevaikštau paskui kiekvieno lėkštę ir nežiūriu, ką jie ten valgo.
O dar kitas momentas – ar nebūna taip, jeigu tu jau pasirenki, kad kažką valgai, o kažko nevalgai, kad prarandi dalį akimirkos laisvės ? Jeigu jūsų kūnas tą akimirką sakytų, kad aš kažko noriu, bet jūs žinote, kad pagal vertybes to valgyti negalite, apribojote savo laisvę? Nėra tokio dalyko?
Taip atrodo iki atsisakymo mėsos. Kai buvau pas draugę veganę gimtadienyje ir ten buvo be galo skanu viskas, o aš galvoju „tai palaukit“. Aš galvojau jau, kad jie vargšai, kad nieko nevalgo, arba labai labai siaurai arba kad valgo žolę ir t.t., bet pasižiūrėjau, kad tas veganų maistas daug įvairesnis ir skanesnis negu mano, kurį aš valgiau.
Paskui šiaip eidavau į kavines veganiškas, vegetariškas, kur maistas labai džiugindavo tiek vidų, tiek patį kūną, nes labai lengva nuo jo, ir labai turi daug energijos. Paskui, kai jau pabandžiau valgyti veganiškai, tada pamačiau, kad ta baimė, kad tu save apribosi, yra visiškai nepagrįsta, nes tau realiai praplatėja maisto valgymo galimybės. Jeigu aš anksčiau buvau pripratusi valgyti kotletą, bulves ir salotas, tai, atrodo, išėmus kotletą, man lieka tik bulvė ir daržovės, bet iš tikrųjų tai ne taip, nes vietoje to kotleto atsiranda tie patys kotletai, tik iš avinžirnių, lęšių, ankštinių daržovių – daugybė variantų. Ta pati sojos mėsa... Surask ne GMO soją ir naudok, kaip nori – įvairūs troškiniai, įdarai, faršas – tik fantazijos reikalas. Tada tu pamatai, kad tų galimybių yra daug daugiau, tu paragauji skonių, kurių niekada neragavai, nes tavo įpročiai buvo kaip tik labai apriboti mėsa.
Galimybių šiais laikais tikrai yra labai daug, tereikia turėti tą vidinį „na pabandysiu“, net jeigu ir abejoji, bet pabandai ir kažkaip pamatai, kad tai tik į gera – aš neturiu nė vieno pralošimo dėl pakeistos mitybos.
Sakykit, jūs laimingesnė dabar, pakeitusi gyvenimą ir mitybą?
Tikrai taip, nes be to, kas kūnui, ką vardinau, kad energijos padaugėjo, oda visai kita, kai nevalgai gyvūninės kilmės produktų.. Anksčiau oda daugiau teršdavosi ir būdavo ne tokia švytinti, o kai tu geri kokteilį, pavyzdžiui, per pusryčius, kur yra žali lapai – špinatai, lapinis kopūstas, šaldytos uogos, banai, sėklos – tavo oda švyti ir mano kosmetologė tą patį pastebėjo.
Tai negana šitų dalykų, yra mūsų protas. Aš tikiu, kad kiekvienam žmogui iš tikrųjų rūpi gyvūnai – ne tik šunys ir katės, bet ir skerdžiami fermose gyvūnai, bet jie apie tai negalvoja, kad išsaugotų savo įpročius. Jeigu prieisite prie vegetarų ir sakysite: „pažiūrėkit, toje fermoje atsitiko tas ir tas, ir tas gyvūnas...“, jis bus labiau linkęs pasidomėti, kas ten atsitiko, negu valgantis tuos gyvūnus. Toks žmogus sakys „nereikia man čia, nerodyk“, todėl, kad jam iš tikrųjų rūpi. Tad man viduje išnyko tas konfliktas, tas vadinamas kognityvinis disonansas, kai tu pats su savimi viduje kovoji, nes realiai tau rūpi tie gyvūnai, bet tu blokuoji tam tikrą informaciją ir tu elgiesi prieš savo vertybes.
Manau, kad dauguma iš mūsų yra už taiką, o visavalgystė eina prieš taiką, nes ten yra daug smurto. Kai tu nebeeini prieš taiką, tavo vidus susitaiko, tavo protas nebeprieštarauja tau, tau nereikia savęs teisinti, tau nereikia uždenginėti akių, kai sužinai kažkokią tiesą apie maistą, apie gyvūnus, apie jų sąlygas. Tau pradeda galų gale rūpėti gyvūnai.
O jūs, Elžbieta, religinga esate? Kažkokią religiją išpažįstate ar turite kažkokią savo susikūrusi?
Man arčiau yra Rytų religijos. Nuo seno skaičiau apie budizmą, paskui vaišnavizmą – ten eina daug ko apie atjautą, sąmoningumą, apie tai, kad turi su savimi dirbti ir apie taiką, nes taika viduje, yra taika išorėje.
Paminėjote darbą su savimi: kiek žinau, jūs su Helingerio metodu dirbote. Tai kaip jis veikia ir ką jumyse pakeitė, nes girdėjau, kad daug pakeitė jumyse ir daug padėjo?
Apskritai psichologijos atėjimas į gyvenimą labai daug ką pakeitė. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje išvis daugėja žmonių, kurie kreipiasi į specialistą ir nesigėdija pasakyti, kad jie kreipiasi. Kažkaip pas mus labai gajus tas individualizmas, kad, jeigu aš kenčiu, turiu nueiti į tamsų kampą, kur manęs niekas nemato, išsikentėti, išsigydyti, tai man atrodo, kad tai visiškai netiesa.
Jums kažkuriuo metu labai sunku buvo?
Tai taip, buvo įvairiausių dalykų, ir artimo žmogaus savižudybė, ir šiaip gyvenime kai, pavyzdžiui, kažkas nesiseka, ir nesupranti, kodėl. Arba tu matai žmonės, kuriems kažkas sklandžiai sekasi, kai su savimi santykis sveikas. Tada tie įveikiai priverčia tave susimąstyti, ką aš darau blogai, kad man sunku, kad eini ir atrodo vidus kažkaip prieštarauja. Tada kreipiesi pagalbos į tuos, kurie iš to valgo duoną.
Jūs sakėte, kad jūs supratote, žiūrėjote, kad kažkas nesiseka, ir žiūrėjote, kas yra. Supratote kažkokią savo klaidą, ką blogai darėte ir ką galėjote pakeisti ir ką pakeitėte? Suprantu, kad baigėsi tos situacijos nesėkmingos jūsų gyvenime, jūs išėjote iš tų duobių?
Čia susidėjo labai daug kas susidėjo. Tame viename etape atsirado ir ta terapija, kai tu ieškai atsakymų – iš pradžių Helingerio terapija, kur per šeimos narių santykius tu pamatai kitokį vaizdą, negu tu visada galvojai vaikystėje, kaip yra. Visi mes turime tam tikrą vaizdą į save ir savo šeimos narius ir tas vaizdas mums trukdo skleistis, trukdo būti sėkmingiems ar laimingiems. Tai bet kokia terapija, o tarp to ir Helingerio terapija, padeda pamatyti kitokį vaizdą, iš šono, o tarp to ir atsisakyti kažkokių baimių ir senų įpročių – tai tie dalykai, dar veganizmas, blaivus gyvenimas buvo esminiai to laikotarpio pokyčiai. Tai gal čia ir yra tiesa, kad po tamsiausios nakties ateina aušra.
Galiausiai, Elžbieta, ar jūs esate laiminga?
Aš manau, kad taip, tik gal laimės kaip ir kokios laisvės nesuprantu kaip taško. Tiesiog čia yra toks procesas, į kurį aš einu, ir manau, kad kiekvienas, kad ir ką jis darytų, kad ir ką valgytų ir gertų, vis tiek ieško laimės – net jeigu tie būdai atrodo destruktyvūs ar liūdni, man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų ieško tos laimės ir to nori. Jeigu taip negalvoti apie tikslą, aš manau, kad aš esu laimingas žmogus.
Laida „Ieškom laimės“ TV3 Play pasirodo kiekvieną ketvirtadienį.
