Noras gyventi šilčiau yra sveikintinas, tačiau Tomas Čerauskas, bendrovės „Kauno šilas“ pardavimų vadovas, teigia, kad toks sprendimas yra paskutinė alternatyva.
Drėgmė patenka į spąstus
„Namo šiltinimas iš išorės ne veltui yra visuotinai paplitęs. Nors pastatų apšiltinimas iš vidaus populiarus Prancūzijoje ir Vokietijoje, tačiau tai daroma ne dėl optimalaus rezultato, o dėl to, kad norint išsaugoti architektūrinių paminklų išvaizdą, šiltinimas iš lauko yra draudžiamas“, – pasakoja specialistas.
Dėl temperatūrų skirtumų lauke ir patalpų viduje, šaltuoju periodu šiluma ir drėgmė smelkiasi iš namo vidaus į išorę, o tai veikia sienas. Sienų šiluminė ir drėgminė būsena yra geresnė, kuomet tankesni sienos sluoksniai (pavyzdžiui, mūras) įrengiami iš vidaus, o retesni ir laidesni vandens garams (pavyzdžiui, polistireninis putplastis) – iš išorės.
„Jei patalpos šiltinamos iš vidaus, tuomet tarpe tarp apšiltinimo medžiagos ir sienos santykinė kambario drėgmė pasiekia 100 proc., kai vidinėse patalpose rekomenduojama palaikyti 40-60 proc. drėgmę.
Vaizdžiai tariant, prasiskverbusi drėgmė atsiduria spąstuose ir pradeda kondensuotis ant vidinių patalpų sienų. O perdrėkusios sienos yra palanki terpė veistis pelėsiui“, – kas darosi po apšiltinimo medžiaga pasakoja „Kauno šilo“ pardavimų vadovas.
Problemą galima išspręsti: tarp apšiltinimo medžiagos ir kambario apdailos (pavyzdžiui, gipskartonio plokštės) dedama 0,2 mm storio polietileninė plėvelė arba folija, kuri sustabdo vandens garų skverbimąsi.
Tada drėgmė kaupiasi ne ant sienos, o ant plėvelės. Tačiau nors drėgmė jau nebegadins sienos, ji vis tiek kaupiasi, todėl reikės spręsti, kaip ją pašalinti – tai geriausiai padaryti įrengiant papildomą vėdinimą.
Lieka kita problema – tarp apšiltintos ir neapšiltintos sienų susidaro papildomi įtempimai, sienose gali atsirasti plyšių, įtrūkimų. „Todėl jei ryžotės apšiltinti iš vidaus, tai reikėtų daryti visame name ar bent jau visai galinei namo sienai, bet dėl minėtų priežasčių nerekomenduotina tik vienam butui ar vienai sienai“, – pataria T. Čerauskas.
Jei neturite pasirinkimo
Ne viskas priklauso nuo norų – jei šiltinimas iš vidaus yra vienintelė galimybė, tuomet tai reikėtų daryti itin kruopščiai ir pašalinant dalį rizikų. Pirmiausiai reikėtų paruošti sieną: nuplauti ją, padengti antipelėsinėmis priemonėmis ir gerai išdžiovinti.
Įmonės „Kauno šilas“ atstovas siūlo ypač atkreipti dėmesį į patalpų kampus.
„Dažniausiai pasitaikanti problema – rasoja kambario kampai, ypač sandūroje su perdanga. Viena iš galimų priežasčių – tarpblokinės siūlės praranda savo izoliacines savybes, pro čia smelkiasi drėgmė ir šaltis, todėl būtina atnaujinti siūlę iš pastato išorės.
Kita priežastis – patalpų kampai yra šalčiausia vieta, todėl čia kondensuojasi gyventojų ir prietaisų „pagaminta“ drėgmė“, – sako specialistas. Kad patalpų kampuose nesusidarytų drėgmės kondensatas ir nesiveistų mikroorganizmai, T. Čerauskas pataria šiltinti ir dalį vidinių sienų.
Šiltinant iš vidaus ir renkantis polistireninio putplasčio plokštes, jos prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos specialiais klijais. Vientisu klijų sluoksniu padengiamas visas plokščių paviršius. Jei sienose yra langai bei durys, būtina kruopščiai apšiltinti jų kraštus ir sąramų apačią.
Klijuojamas plokštes būtina gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus, kad tarp jų neliktų ertmių mikroorganizmams veistis.
Šiltinimo plokštės ant apšiltinamos sienos išdėstomos taip, kad atskirų plokščių eilių siūlės nebūtų vienoje vertikalėje. Patalpose šiltinimo plokštės dengiamas lakštiniais ar kitais apdailos elementais.
„Kai darbai bus baigti, rekomenduojame atlikti vidinių apšiltintų sienų temperatūros ir drėgmės skaičiavimus. Tai padės numatyti galimas problemas ateityje“, – pataria ekspertas.
