Atsidavęs ir ryžtingas tėtis nutarė šiemet ir vėl pakartoti žygį per Europą – dviračiais iš Anglijos į Lietuvą per 2 savaites įveikti 2700 kilometrų, skleidžiant tą pačią žinią apie Dauno sindromą turinčius žmones. Šįkart žygis – išskirtinis. Visą kelionę Tautvydą lydi jo draugė Diana Auglienė ir judviejų dukrelė Kamilė. Žygio maršutas driekiasi per 6 šalis: Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Lenkiją ir Lietuvą. T. Piragis iš Lutono miesto dviračiu pajudėjo gegužės 3 dieną, 18 valandą. Olandijoje prie jo prisijungė Andrius Vasiliauskas. Kaip ir pernai, žygeiviai finišuos Tautvydo gimtinėje – Anykščiuose.
Vokietijoje internetas pridarė nepatogumų
Kai prisiskambinau Tautvydui, visa jo komanda jau buvo įsikūrusi Lenkijoje, viename Ščecino miesto viešbutyje. Išgirdęs, kad šį kartą noriu kalbinti Dianą, Tautvydas prašo paskambinti vėliau, nes mama valgydina ir ruošiasi migdyti dukrelę. Kai po pusvalandžio pradedame pokalbį su Diana, girdžiu dar tebekrykštaujančią Kamilę. 4,5 metukų mergaitė patyrė tiek įspūdžių, kad vis negali užmigti, bet mamai leidžia pasikalbėti.
Kai paklausiu, ar nesigaili pasiryžusi lydėti Tautvydą visą žygį, Diana neslepia, kad ir dvejojo, ir baiminosi, tačiau, nors galva dažnai būna „kvadratinė“, nė minutės nesigailėjo, kad leidosi į kelią. Ji planavo Tautvydą lydėti tik iki Vokietijos, tačiau kai pernai kartu važiavęs Laurynas nebegalėjo dalyvauti žygyje, Diana su dukryte nutarė važiuoti iki pat Lietuvos.
„Pernai nerimavau, ar Tautvydas susitiks su draugais, ar jam teks dviratį mintį vienam, o kai tik prarasdavau su juo ryšį, nervindavausi, – pasakoja moteris ir sako, kad važiuojant drauge jai ramiau, nors ir nelengva. – Pirmą kartą vairuoju Europoje, kai automobilio vairas dešinėje, turiu orientuotis žemėlapyje. Kamilė nori gerti, jai reikia pakeisti sauskelnes, tad dažnokai tenka sustoti. Vyrai neranda manęs ir pradeda skambinti.“
Didžiausią stresą Diana patyrė Vokietijoje: „Neveikė internetas ir mudvi su Kamile pasiklydome, nes negalėjau pasinaudoti telefone esančiu žemėlapiu. Su Tautvydu tarėmės, kad susitiksime sutartoje vietoje, tačiau važiavau pasikliaudama nuojauta, o dar smarkiai lijo, užėjo kruša.“ Diana pasakoja, kad kokią valandą blaškėsi, kol pagaliau sugalvojo iš keliuko išvažiuoti į kelią ir rado stulpus su miestų nuorodomis, o ten pamatė ir miestelio, kur turėjo susitikti su vyru, pavadinimą.
Paklausiu, kaipgi jaučiasi Kamilė. Diana sako, kad vos tik sustabdo automobilį, dukrytė jau rodo, kad mama atsegtų diržus ir ji galėtų palakstyti. „Kiekvieną kartą baiminuosi, kad gal ji nebenorės grįžti į automobilį“, – sako rūpestinga mama.
Ar ji nė karto nepanoro grįžti namo ir į Lietuvą skristi lėktuvu? Diana sako, kad važiuoja ne šiaip nuotykių ieškoti, o vedami kilnios misijos. Be to, šiemet paskutiniai metai, kai gali dukrytę pasiimti iš darželio, nes kitais metais Kamilytė jau eis į pradinukų klasę, tad keliauti su tėvais neturės kada.
Dukrytė auga apsupta meilės
Paklausta, kaip šeimai sekasi auginti ir lavinti dukrelę, Diana sako, kad sunkiausia buvo pirmoji savaitė, o dabar jie su Tautvydu – laimingi tėvai.
Anglijoje gimus vaikui, turinčiam negalią, tėvams nereikia ieškoti specialistų pagalbos – specialistai ateina patys. „Kartą per savaitę mus lankydavo socialinė darbuotoja, atsinešdavo žaislų ir kitų vaikui lavinti skirtų priemonių ir pamokydavo mus jomis naudotis. Ji turėjo savo darbo metodiką ir mus jos mokė. Pavyzdžiui, atsinešdavo du panašius žaisliukus ir leisdavo Kamilei išsirinkti, padėdavo suvokti skirtumus“, – pasakoja Diana.
Kai Kamilei sukako dveji, socialinė darbuotoja padėjo sutvarkyti dokumentus, kad Kamilė galėtų lankyti įprastą vaikų darželį. Ji pasakė – negali būti nė kalbos, kad dukrytė turėtų eiti į specialiąją mokyklą, nebent jai labai nesisektų.
Diana pasakoja, kad Kamilė dar nekalba, tačiau viską supranta. Kai mama sako: eisim valgyti, mergaitė bėga į virtuvę, ima iš stalčiaus šakutes ir deda jas ant stalo. „Manau, kalba pamažu atsiras“, – tikisi mama. Patekti pas logopedą ir Anglijoje nėra lengva, tenka laukti eilėje, tačiau Diana konsultavosi su logopede. Jai rūpėjo, ar dukrai kalbėti netrukdo tai, kad namuose ji girdi lietuvių kalbą ir yra kalbinama lietuviškai, o vaikų darželyje – angliškai. Logopedė paaiškino, kad svarbiausia nemaišyti kalbų: jeigu namuose kalbate lietuviškai, tai ir kalbėkite. Nesakykite vaikui, pavyzdžiui, „raudonas“ – „red“ ir pan. „Kamilė ir vaikščioti pradėjo tik kai jai suėjo 2,5 metų. Tikiu, kad ateis diena, kai dukrytė pradės kalbėti“, – sako Diana.
Moteris pasakoja, kad Didžiojoje Britanijoje vaikai pasiruošę priimti negalią turinčius vaikus į savo klasę, į savo draugų ratą, nes jiems nuo vaikystės aiškinama, kad yra kitokių vaikų, kurie kartu tokie patys. „Feisbuke susipažinau su moterimi, auginančia dvi dukras. Susidraugavome. Vyresnioji mergaitė, trečiokė, vos pamačiusi Kamilę pasakė, kad ir jų klasėje mokosi tokia mergaitė, ir visi vaikai ją labai myli. Ir Kamilę mergaitės pamilo iš karto. Laukia susitikimų, dalijasi žaislais, prisiglaudžia, – pasakoja Diana ir sako, kad matydama, kaip mergaitės bendrauja, ji tiki, kad ir mokykloje Kamilė jausis gerai. – Mes daug keliaujame, ir aš džiaugiuosi, kad kelionėse žmonės mūsų dukrelę kalbina ir priima taip pat, kaip ir visus kitus vaikus.“
Lėšas renka tikslingai
Klausiu Dianos, kaip žygyje sekasi rinkti lėšas, skirtas Dauno sindromą turintiems žmonėms paremti. Ji sako, kad pernai daugiau nei 7 tūkst. žygio metu surinktų eurų buvo pervesti į Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos sąskaitą, ir netrukus mus turėtų pasiekti už juos sukurtas informacinis filmukas.
Diana tikisi, kad filmuką išvys ir Tautvydo finišo dieną Anykščiuose. „Buvo sutrikęs interneto ryšys, tad negaliu pasakyti, kiek šiandien esame surinkę pinigų“, – sako Diana ir priduria, kad iki tol jau buvo surinkta 2000 eurų. Moteris sako, kad šiais metais pinigai renkami Susanai Karosas. Ši moteris iš Švedijos kartu su vyru pastoriumi gyvena Klaipėdoje ir augina Dauno sindromą turinčią dukrytę. Aktyvi moteris daug laiko skiria šviečiamajai veiklai, važinėja po mokyklas ir pasakoja apie Dauno sindromą. „Tikime, kad už mūsų surinktas lėšas Susana ir toliau plėtos savo prasmingą veiklą Lietuvoje“, – sako Diana.
Žygio maršrutas Lietuvoje tiesis per Vištytį, Marijampolę, Jurbarką, Šilutę, Telšius, Šiaulius, Joniškį, Baisogalą, Panevėžį. T. Piragio komanda planuoja užsukti ir į Baisogalą – aplankyti šeimą, kurioje auga Dauno sindromą turinti mergaitė. „Ji lanko ketvirtą klasę, o rudenį eis į gimnaziją, tad aplankysime ir būsimą mergaitės mokyklą, kalbėsimės su mokiniais. Norime, kad vaikai „saulytės“ jaustųsi saugūs, lygiaverčiai bet kurioje aplinkoje“, – sako Diana. Kai paklausiu, ar daug jiems patiems kainuoja šis paramos žygis, moteris atsako, kad žygio metu ji yra „buhalterė“ – stropiai renka visus išlaidų čekius ir tiki, kad geros valios žmonės juos parems. Lietuvos sieną visa komanda planuoja kirsti gegužės 12 dieną, 12 valandą.
Straipsnio autorė: Eglės Kulvietienės
