COVID-19 skyriuje Donata mirtį mato iš arti: „Toks nesibaigiantis ratas sukasi visus metus“

Akistatoje su koronavirusu gyvename jau daugiau nei metus. Rodos, nuo širdies nusirita akmuo, kai pamatome mažėjančius sergančiųjų skaičius, bet jis ima ir staigiai išauga. Persirgusieji dabar ramesni, tačiau COVID-19 skyriai netuštėja. 

Apie darbo „kovidiniame“ skyriuje kasdienybę ir iššūkius priešakinėse linijose, kovojant su koronavirusu, portalui tv3.lt pasakojo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja anesteziologė-reanimatologė doc. Donata Ringaitienė, kasdien akis į akį susidurianti su sunkios būklės pacientais.

Vyraujančią situaciją medikai prilygina karo metui – nors darbo pobūdis per daug nepasikeitė, kasdienybė darbe daug sunkesnė, o slaugant COVID-19 sergančius pacientus prireikia daugiau planavimo ir strategavimo. Medikai rizikuoja savo gyvybėmis gelbėdami kitus, o per šiuos metus teko pamiršti ir laiką, skirtą sau.

Nei vieno žingsnio be aiškaus plano

Darbo diena prasideda nuo ankstyvo ryto ir kiekvieną dieną medikų rankose atsiduria pacientų gyvybės.

„Mūsų darbas prasideda 7 ryto, susirenka budėję ir atėję gydytojai, kurie perima pamainą. Ji prasideda ligonių perdavimu, referuojamos kilusios problemos, sudaromi tolimesni pacientų tyrimo ir gydymo planai. Taip pat sprendžiame, kuriuos ligonius galėtume iškelti, organizuojame jų perkėlimą. Šiek tiek vėliau gaunam informaciją iš stacionarinių skyrių, kieno būklės pablogėjo, ką reikia perkelti į reanimaciją ir taip sukasi nesibaigiantis ratas jau visus metus“, – pasakojo D. Ringaitienė.

Susiplanavus kiekvieną dienos žingsnį ir turint aiškų veiksmų planą, ateina sudėtingiausias dienos laikas – pacientų vizitavimas raudonojoje zonoje.

„Pakankamai ilgam laikui einam pas ligonius, į raudonąją zoną – ten vyksta procedūros, paskyrimų pakeitimai, aptariami tyrimai, vyksta ligonių iškėlimas ir naujų guldymas, vėl tyrimų, gydymo planų sudarymas“, – kalbėjo gydytoja ir pridūrė, kad tokia priežiūra nenutrūkstamai vyksta 24 valandas per parą.

Kiekvienas užėjimas į palatą yra suplanuotas ir tikslingas. Jei taip nebūtų, pasak anesteziologės-reanimatologės, energija būtų eikvojama ten, kur nereikia – vien pasiruošimas įėjimui į palatą užtrunka keliolika minučių.

REKLAMA

„Eidamas pas ligonius, į raudonąją zoną, turi būti labai gerai susipažinęs su ligoniu, žinoti, ką planuoji daryti, nes kiekvienas įėjimas ir išėjimas yra tam tikra procedūra, kuriai reikia pasiruošti – užsidėti apsaugas, kad saugotum save ir kitus, tai užtrunka mažiausiai 10 minučių. Taip pat ir išeinant iš raudonosios zonos reikia viską teisingai nusirengti, kad nepadarytum klaidų. Visi ekstra įėjimai sukelia labai daug įtampos. 

Stengiamės kiekvieną kartą eiti su tikslu, turėti aiškų planą. Tai skiriasi nuo nekovidinių pacientų gydymo, pas kuriuos galima užeiti be specialaus pasiruošimo. Kovidiniame skyriuje yra daugiau išankstinio planavimo.

Čia taip pat svarbu kitiems komandos nariams duoti aiškius nurodymus, nes, nepaisant padidėjusio darbo krūvio, personalo skaičius išliko toks pats. Turi būti labai mažai blaškymosi ir kiekviena minutė privalo būti išnaudota teisingai. Turim saugoti vieni kitus“, – apie kasdienybę skyriuje pasakojo D. Ringaitienė.

Palaužia kiekviena netektis

COVID-19 skyriuose kasdien vyksta kova su mirtimi ir nors norėtųsi išgelbėti kiekvieną, čia mirtis dažnai tampa neišvengiama.

„Kiekviena istorija yra jautri, čia vyksta kova tarp mirties ir gyvenimo – kiekvieno ligonio gyvybė itin svarbi. Labai sunkiai priimam jaunų žmonių sunkias ligas. Pergyvenam dėl visų ir kovojam iki paskutinės vilties“, – kalbėjo specialistė.

Vienos jautriausių istorijų, įsirėžusios gydytojos atmintyje – atvejai, kai į skyrių patenka sunkios būklės nėščios moterys. Deja, jų gydymas ne visada baigiasi laimingai – kartais tenka konstatuoti vaisiaus mirtį.

„Gydėme ir nėščiąsias, daliai jų, deja, nepavyko išsaugoti vaisiaus. Tokiose situacijose svarbu išgelbėti bent mamos gyvybę ir tą padaryti mums pavyko sėkmingai. Žinoma, buvo džiugesnių atvejų, kada ir vaisius, ir mama liko gyvi“, – įžvelgti šviesiąją pusę stengiasi D. Ringaitienė.

REKLAMA

Tačiau sunkiausia susitaikyti su mirtimis, kuomet skyriuje gydomi šeimos nariai ir vienas jų palieka šį pasaulį – medikams tenka sunki našta pranešti apie netektį.

„Buvo tokių situacijų, kai vienu metu buvo gydomi šeimos nariai, pavyzdžiui, vyras ir žmona ar mama ir sūnus ir vienas jų miršta. Išties sunku pranešti skyriuje dar gydomam pacientui apie artimojo mirtį“, – ašarų nesulaiko specialistė.

Netekus paciento, gydytojos teigimu, visada neapleidžia mintys, ar padaryta viskas, ką galėjo. Tačiau akistata su mirtimi – medikų kasdienybė ir jau pasirinkdami specialybę jie turi susitaikyti su šia mintimi.

„Šioks toks atsiribojimas turi būti ir daugiau koncentruojiesi į paciento gydymą, ligą, į tai, ką gali padaryti. Būna labai ramu, kai padarai viską ir turi sėkmingą rezultatą. Bet būna, kad darai viską, ką diktuoja paskutinės mokslinės rekomendacijos, bet teigiamo efekto negauni. Tokios situacijos išties sukrečia.“

Suteikia emocinį palaikymą artimiesiems

Medikai, dirbantys COVID-19 skyriuose, ne tik gydo pacientus – nemažą dalį jų darbo sudaro bendravimas su sergančiųjų artimaisiais. 

„Sunkiausia yra jų artimiesiems, kurie yra kitoje barikadų pusėje. Dėl dabartinės epidemiologinės situacijos, pacientų lankymas yra griežtai ribojamas.

Tik išimtinais atvejais, kai ligonio būklė yra kritinė ir vilčių, kad pacientas išgyvens, nebelieka, įleidžiame paskutiniam atsisveikinimui“, – kalbėjo D. Ringaitienė.

Kasdien vyksta pokalbiai telefonu su reanimacijoje gydomų pacientų artimaisiais, jie supažindinami su ligos eiga. Toks informacijos teikimas šiuo metu yra vienintelė galimybė.

„Pagrindę informaciją jie gauna tik telefonu ir tie pokalbiai vyksta kelis kartus per dieną, mes jiems teikiame trumpą informaciją apie ligonio būklės dinamiką.“

Pokalbiai telefonu kartais užtrunka kelias, o kartais ir keliasdešimt minučių. Paklausta, kaip žmonės reaguoja į tokias naujienas, gydytoja neslepia, jog žmonės išreiškia įvairias emocijas. 

REKLAMA

„Žmonės sunkiai reaguoja: vieni tyli, kiti labiau išreiškia emocijas ir, žinoma, išgirdus blogas žinias tokios reakcijos yra suprantamos“, – apie liūdną intensyvios terapijos skyriaus kasdienybę kalbėjo D. Ringaitienė.

Specialistė pasakoja, kad ne visada pavyksta atsiriboti nuo minčių apie pacientus. Su ilgai gydomais pacientais užsimezga ryšys, todėl negalvoti apie jų būklę – nelengva užduotis.

„Darbe galvoji apie ligonius, grižus namo mintys taip pat sukasi apie juos, apie tai, kas vyksta skyriuje, kaip jiems sekasi... Kuo ilgiau gydai pacientą , tuo labiau prie jo prisiriši ir jei atvejis būna nesėkmingas, mintys apie tai, ar tikrai viską padarei teisingai, neapleidžia ilgai, pradedi svarstyti, ką galbūt galėjai padaryti kitaip“, – pasakojo gydytoja.


Rašyti komentarą...
B
Babyte
2021-05-08 20:35:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
Baisu Skaityti koks zmoniu neatsakingumas, kur tos nescios laksto kad pasigauna kovida, gi negali tuos kelis menesius pakentet, pagimdys ir toliau lakstyt. Artimieji irgi turetu ypatingai pasaugoti nescias. Tiesiog tokia musu visuomene - savanaudziai, pramogu besivaikantys
Atsakyti
-4

R
Rima
2021-05-09 07:00:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ar tamstai seniai ar tik dabar nukrypo stogas,prie ko čia toks komentaras,jei perskaitai straipsnį ir nesupratai apie ką jis ir ką norima pasakyti,geriau patylėk,protingesnis atrodysi.
Atsakyti
-2

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų