Dažniausiai šv. Antanas įvardijamas kaip miesto, moterų ar sužadėtinių globėjas. Tačiau astrologė Vaiva Budraitytė sako, kad į šv. Antaną neretai žmonės kreipiasi pagalbos pametus svarbų daiktą:
„Buvo manoma, kad Antanas padeda surasti ir sugrąžinti daiktus. Tačiau, kad daiktas sugrįžtų į šeimininko rankas, reikėdavo pasimelsti atvykus į bažnyčią prie šv. Antano altoriaus.“
Be to, kadangi šv. Antanas yra ir savotiškas meilės globėjas, V. Budraitytė sako, kad vienišiai šią dieną turėtų nepraleisti puikios progos bandyti susirasti antrą pusę. Pasak Vaivos, jeigu panelė laiku neištekėdavo ar norėdavo kuo greičiau ištekėti, ji lėkdavo prie šv. Antano ir maldaudavo gero vyro, o vaikinai – geros žmonos.
„Šią dieną reikėtų leisti artimųjų ir mylimųjų rate. Vienišiams gali pasitaikyti proga susirasti antrąją pusę. Taip pat šiandien tinka atlikti ir visas sveikatinimosi, grožio procedūras. Jei šią dieną tuokiatės ar švenčiate šeimos iškilmes, galite tikėtis, kad viskas bus „ilgai ir laimingai“, – tikina Vaiva.
Šiandien galite pasveikinti ir visus Antanus bei Antaninas, kadangi tai – jų vardo diena.
Malda dėl orų
Birželio 13-oji taip pat žymi ir šienapjūtės pradžią. Anksčiau buvo manoma, kad per Antanines nupjauta žolė turės daugiau vertingų savybių gyvuliams bei kur kas geriau ataugs.
Šienapjūtės dieną, pasak etnologo Liberto Klimkos, išeidami į talką žmonės dainuodavo linksmas dainas, kurios buvo vadinamos „valiavimais“ bei žaisdavo linksmus žaidimus.
Įdomu ir tai, kad tądien buvo ribojami ir tam tikri darbai, pavyzdžiui, moterims buvo draudžiama verpti linus, o vyrai neidavo į medžioklę, nes galvodavo, kad iššauta kulka sugrįš atgal.
Be to, L. Klimka nurodo, kad per Antanines žmonės bažnyčioje melsdavosi ir dėl orų: „Joje buvo meldžiamasi, kad nebūtų vėtrų ir krušos vasaros laikotarpiu. Atvykdavo iki šv. Antano altoriaus ir prašydavo, kad tik nebūtų lietaus su ledukais.“
Šienapjūtės pradžią senovėje žmonės pradėdavo ne tik per Antanines, tačiau ir atsižvelgus į mėnulio fazę.
„Jeigu mėnulis yra „augantis“, atolas auga labai gerai, todėl vėliau ir visiems kitiems gyvuliams yra naudos. Na, o šiemet, kadangi danguje yra delčia, šienapjūtę reikėtų atidėti, kadangi būtent delčios periodu nupjauta žolė vėliau labai sunkiai atauga iš šaknų“, – paaiškina L. Klimka.
Kalbėdama apie šv. Antano dieną, Vaiva Budraitytė taip pat priduria, kad šią dieną jaunimas pradėdavo švęsti naktigones ir iki pat ryto laiką leisdavo prie laužų, valgydavo, dainuodavo, žaisdavo.
„Šienapjūties pradžia visada būdavo smagi. Tas šienas, kuris nupjautas iki Rasų, turi pačias puikiausias gydomąsias savybes, nes šienaujami augalai yra pačiame jėgos ir tvirtybės pike. Vėliau pjaunama žolė nebevadinama šienu, nes ji vadinama atolu. Jis turi gyvulėliams visai kitas naudas ir savybes“, – sako Vaiva.
