Violeta prisipažįsta, kad apie galimybę tapti budinčia globotoja sužinojo pamačiusi skelbimą socialiniame tinkle Facebook. Jai tarsi širdis suvirpėjo ir galvoje trumpam šmėkštelėjo mintis, kad norėtų pasirūpinti vaiku, kuriam to reikia. Tačiau tąsyk nieko nesiėmė.
Kai skelbimą pamatė dar porą kartų, labiau pasigilino į jo turinį. Perskaitė, kad budintys globotojai rūpinasi ne daugiau kaip 3 vaikais neilgą laiką, nuo kelių dienų iki vienerių metų, kad prireikus jiems teikiama globos centrų pagalba, kad jie įsipareigoja stengtis užtikrinti vaiko ryšį su biologiniais tėvais, kad už vaikų priežiūrą yra mokamas atlygis ir tai gali būti papildomas darbas.
Violetos noras tapti budinčia globotoja sustiprėjo. Paskambino skelbimo autoriams organizacijai SOTAS ir plačiau paklausinėjo apie reikalavimus. Vėliau sulaukė kvietimo į renginį, kuriame turėjo būti pristatoma budinčių globotojų veikla ir pareigos.
Štai tada apie norą globoti vaikus Violeta pasisakė savo vyrui ir jis, laimei, jos sumanymui pritarė.
Šeima turi dvi dukras, kurios jau suaugusios ir išvykusios studijuoti į užsienį, tad, kaip prisipažino Violeta, galbūt noras vėl bendrauti su vaikais kilo iš ilgesio.
Globoti vaiko nuolatos ji vis dėlto nesiryžtų – tai atrodo labai didelė atsakomybė, o budinčiosios globotojos pareigos jos negąsdina, nes vaikais reikia rūpintis laikinai.
„Tokia globa yra darbas, o iš darbo, kaip žinia, panorėjęs gali išeiti. Tačiau šis darbas atrodo labai prasmingas. Tiesa, pradžioje galvojome, kad padėsime vien vaikams, o paaiškėjo, kad padedame visai šeimai“, – pasakojo Violeta.
Apsisprendę jie su vyru lankė mokymus ir po jų buvo pripažinti tinkamais šiam darbui. Globos centro atstovai buvo atvykę ir į jų namus, kad įsitikintų, ar esama tinkamų sąlygų priimti vaiką.
Beje, dauguma žmonių išreiškia norą globoti mažus vaikus iki trejų metų amžiaus, o Violeta su vyru pasirinko globoti 4-10 metų vaikus. Tai padarė racionaliais sumetimais: norėjo išsaugoti savo turimas darbo vietas, tad galėjo rūpintis vaikais, kurie jau lanko ugdymo įstaigą.
Po to, kai praėjusių metų pavasarį pasirašė paslaugų teikimo sutartį, Violeta su vyru globotinio sulaukė ne iš karto, o tik po poros mėnesių. Tuos mėnesius gyveno „lyg budėtų“: kai kelis kartus sulaukė skambučio iš SOTAS darbuotojų, moteriai net širdis sudrebėjo, bet jai skambino kitais klausimais.
Vis dėlto galiausiai pora sulaukė skambučio, kuris pranešė, kad yra septynmetė mergaitė, kuriai reikia laikinosios globos.
Pirmoji pažintis
„Iki tol įsivaizdavau, kad vaiką reiks paimti tuojau pat, sulaukus skambučio, bet pirmąjį kartą reikėjo porą dienų palaukti, kol bus sutvarkyti formalumai. Tuomet su SOTAS ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojais nuvykome į globos įstaigą, kur mergaitė buvo trumpam apgyvendinta. Pradžioje man ji pasirodė tyli, nedrąsi, stovėjo prie auklėtojos, bet jau važiuojant namo paaiškėjo, kad ji ir daug šnekanti, ir labai energinga“, – pastebėjo Violeta.
Vos atvykusi į naujus namus mergaitė viską apibėgiojo, apžiūrėjo ir liko patenkinta. Ji visą laiką, apie 2,5 mėnesio, džiaugėsi gyvenimu su globotojais. Visą laiką mergaitė žinojo, kad vėliau grįš pas mamą, nes ji buvo laikinai paimta iš šeimos, kol mama apmąstys savo elgesį ir atras savyje jėgų rūpintis vaiku be smurto.
Su energinga judria septynmete Violetai ir jos vyrui buvo ką veikti. Kad ji išsilakstytų, jie vis traukė pasivaikščioti, važiavo prie ežerų, pas senelius į kaimą ar dar kur nors. Mergaitė kaimynystėje susirado draugų, su kuriais mielai leisdavo laiką, o iš budinčios globotojos net sugebėjo išprašyti, kad nupirktų jai riedučius.
Kas savaitę mergaitė vykdavo susitikti su mama, bet su ja išsiskirdama į ašaras nepuldavo. Tik kartais, kai budinti globotoja ar jos vyras atsisakydavo pirkti naują žaislą ar ko nors neleisdavo, mergaitė pagąsdindavo juos, kad jai su jais nepatinka ir kad ji greitai išeis pas mamą.
Džiaugėsi pasiekimais
Kartu su budinčios globotojos šeima mergaitė ne tik pramogavo. Nuo rugsėjo mėnesio ji kibo į mokslus. „Pradžioje vis sakė, kad namų darbų neužduota, bet tada susipratau pati pažiūrėti, kas rašoma elektroniniame dienyne, ir ėmėme namų darbus ruošti kartu. Matydama, kad aš domiuosi, kaip jai sekasi, ji tikrai stengėsi“, – pasakojo Violeta.
Energinga judria mergaite rūpintis kartais būdavo nelengva, bet šeimai tai patiko. „Įdomu buvo stebėti įvairias jos reakcijas, galbūt ir jas pakeisti – kai augini savo vaikus, viską darai tarsi automatiškai ir daug ko nepastebi. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad kai važiuodavome susitikti su jos mama, ji vis sakydavo, kad automobilyje karšta ir ją pykina, nors temperatūra tikrai būdavo normali. Susigriebiau paklausti, gal jai taip atrodo todėl, kad nervinasi prieš susitikimą, ir ji pripažino, kad tikriausiai taip ir buvo. Įvardijus tą jausmą pykinimas nepasikartojo“, – pasakojo Violeta.
Ją džiugino ir įvairūs globotinės pasiekimai. Jos kolegės, globojančios kūdikius, džiaugiasi, kai tie išmoksta sėdėti ar išauga pirmasis dantukus, bet tikrai yra kuo pasidžiaugti ir auginant septynmetę.
Beje, iš mergaitės mamos ji susitikusi girdėdavo, kokia dukra išdykusi ir sunkiai valdoma. Pati globotoja visuomet rasdavo už ką mergaitę pagirti, atkreipdavo dėmesį į gerąsias jos savybes. Viliasi, kad galbūt tai mamą paskatino į atžalą pažvelgti kitaip.
Kai atėjo laikas grįžti pas mamą, atrodė, kad mažoji susitikimo nė nelaukia. Bet kai galiausiai pas ją nuvažiavo, puolė prie jos, užmiršusi net atsisveikinti su budinčia globotoja ir jos vyru.
Antrasis išsiskyrimas – labai skaudus
Atsisveikinę su pirmąja globotine sutuoktiniai kurį laiką gyveno vieni, o po poros mėnesių sulaukė skambučio ir žinios, kad reikia prižiūrėti dešimtmetį berniuką. „Jis buvo visiška mergaitės priešingybė: ramus, mandagus, kultūringas“, – sakė Violeta.
Beje, toks apibūdinimas paneigia kai kurių žmonių įsitikinimą, kad šeimose, turinčiose problemų, auga blogi vaikai. Berniuko tėvai buvo išsiskyrę ir turėjo problemų dėl alkoholio, sūnus iš jų buvo paimtas jau ne kartą, tačiau elgėsi labai gražiai.
„Patarčiau tiems, kurie ryžtasi globoti, neturėti išankstinių nuostatų. Vaikai patys savaime nėra blogi, tik kartais aplinkybės nulemia netinkamą jų elgesį“, – įsitikinusi teigia Violeta.
Berniukui nereikėjo tiek dėmesio, kiek mergaitei, bet vis dėlto po kelių dienų moteris pastebėjo, kad jis labiau linkęs leisti laiką šalia jos arba vyro, o ne savo kambaryje. Violeta pasiūlė jam pažaisti stalo žaidimą, ir tai tapo jų tradicija – nuo tol žaisdavo kas vakarą.
Vaiko mokytoja bei socialinė pedagogė pastebėjo, kad berniuko elgesys pasikeitė į teigiamą pusę – iki tol jis pamokų metu būdavo vangus, turbūt neišsimiegojęs, o atvykęs į mokyklą iš budinčios globotojos šeimos namų būdavo daug žvalesnis ir guvesnis.
Beje, su globotiniais apie jų tėvus Violeta visuomet kalbėdavosi tik gražiai. Sakydavo, kad dabar jų situacija sudėtinga, bet jie susitvarkys ir vaikus pasiims – būtent tam ir sukurtas budinčio globotojo institutas.
Tik atsisveikinimas su šauniuoju berniuku buvo skaudus. Po kelių kartu su vaiku praleistų savaičių būdama darbe Violeta sulaukė žinios, kad reikia jį tą patį vakarą grąžinti tėčiui. Pasiėmusi vaiką iš mokyklos jam pranešė, kad jie važiuos namo ne pas juos, o pas tėvą, ir vaikui tai buvo didelis smūgis.
Viskas taip skubotai susiklostė todėl, kad paaiškėjo, jog vaiko tėvas išleidžiamas iš gydymo įstaigos, kurioje tuo metu gydėsi.
„Būtų labai gerai, jei apie vaikų grąžinimą būtų galima sužinoti bent prieš porą dienų, kad užtektų laiko juos tam nuteikti ir patiems nusiteikti“, – pastebėjo Violeta.
Veiklą sustabdė dėl koronaviruso
Dabar moteris savo paslaugų teikimo sutartį yra nutraukusi dėl koronaviruso. Ji dirba slaugytoja vienoje Vilniaus gydymo įstaigoje, tad pavasarį prasidėjus pandemijai suprato, kad šiuo metu jai rūpintis vaikais nebūtų saugu.
Tiems žmonėms, kurie taip pat susimąstė apie galimybę tapti budinčiais globotojais, Violeta pasakytų, kad toks darbas jiems tiks, jeigu jie tikrai myli vaikus ir yra nusiteikę kantriai ir gražiai jais rūpintis. Taip pat reikėtų nusiteikti, kad pasiėmus į namus net ir vyresnio amžiaus vaiką sėdėti ant sofos vakarais nebus kada, nes bus daug aktyvesnės veiklos.
Kai situacija dėl koronaviruso taps aiškesnė, Violeta tikisi sutartį atnaujinti. Dabar ji kartkartėmis pagalvoja, kad vaikų jau pasiilgo.
Vilniaus miesto savivaldybė rūpinasi globėjais ir įtėviais – VšĮ SOTAS globos centras Vilniuje teikia nemokamą socialinę ir psichologinę pagalbą bei paramą globėjų ir įtėvių šeimoms, budintiems globotojams, vykdo budinčių globotojų, globėjų ir įtėvių paiešką, organizuoja mokymus, savitarpio pagalbos grupes ir kitas veiklas. Globos centro paslaugas gali gauti visos Vilniaus miesto globėjų ir įtėvių šeimos, taip pat asmenys, svarstantys apie globą ir įvaikinimą.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
