Netoli nuo Panevėžio įsikūrusius Biržus būtų teisinga tituluoti ne tik Šiaurės Lietuvos, bet ir visos šalies perlu. Nė poros dešimčių tūkstančių gyventojų neturintis miestas saugo amžių paslaptis – net Valdovų rūmus pranokstančią Radvilų pilį, grafo Tiškevičiaus itališko tipo vilą ir paukščių gausa su Ventės ragu lenktyniaujantį seniausią Lietuvoje dirbtinį Širvėnos ežerą.
Užmūrijo jaunavedžius
Šiaurės Lietuvos perlu vadinamų Biržų pasididžiavimas – legendomis apipinta garsiosios Radvilų giminės pastatyta pilis, vienintelė tokia šalyje ir viena geriausiai išsilaikiusių Šiaurės Europoje. Ne vieną kartą piliai teko atlaikyti istorijos išbandymus, priešų antpuolius – per keturis šimtus metų tvirtovė buvo net tris kartus atstatoma.
Ne veltui biržiečiai praeidami pro pilį pagarbiai prityla. Pasakojama, kad garsiosios tvirtovės sienos saugo kraupią jos ilgaamžiškumo paslaptį. Legenda byloja, kad Biržus valdęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas, žymusis karvedys Kristupas Radvila Perkūnas įsakęs pastatyti pilį. Kasė žmonės gilius griovius, plačius kanalus, pylė aukštus ir stačius pylimus, mūrijo storų sienų mūrus.
Jau baigdavo statyti, bet vienas ir tas pats pietryčių pilies kampas imdavo ir sugriūdavo. Kelis kartus tą kampą atstatė, bet šis netrukus vėl nuvirsdavo tarsi užkerėtas.
Prietaringi žmonės ėmė baimingai kuždėtis, esą tai dangaus bausmė už tai, kad katalikai ir evangelikai tarpusavy pešasi, kam broliai neberanda vienybės, kai aplinkui priešai savo kardus galanda. Senukai priekaištingai dūsaudavo: senojo tėvų tikėjimo laikais pilys pačios negriūdavo.
Išvarginti pilies statytojai nutarė kreiptis patarimo į vieną atsiskyrėlį, senų tėvų papročiu tebegarbinusį Perkūną. Senolis patarė stojus mėnulio pilnačiai sulaikyti iš bažnyčios namo grįžtančių jaunavedžių porą ir atvesti prie užkeikto pilies kampo. Jei jaunasis tėvynės labui laisva valia sutiks būti tame kampe užmūrytas ir jei jaunoji nuo savo vyro nesiskirs, užmūryti į sieną juos abu.
Senolio patarimas buvo įvykdytas. Ir iš tiesų siaubė Lietuvą karai ir audros, griuvo priešų sprogdintos pilies sienos, bet pietryčių kampas – meilės ir ištikimybės tėvynei simbolis – išliko.
Pilį praskolino
Biržų pilis skaičiuoja penktąjį šimtmetį. Kunigaikštis Kristupas Radvila savo Biržų žemėms ir Šiaurės Lietuvai apsaugoti XVI a. pastatė didžiausią ir stipriausią tuo metu Lietuvoje itališko tipo tvirtovę. Statybos truko keturiolika metų – Apaščios ir Agluonos upių santakoje įrengta užtvanka, supilti pylimai, pastatyti rūmai, šalia – evangelikų reformatų bažnyčia, arsenalas ginklams laikyti, maisto sandėliai, kareivinės.
Iš visų pusių pilį supo pilnutėliai vandens gynybiniai grioviai. Į pilies vidų buvo patenkama lenktu mediniu tiltu, vedančiu per dviaukštį mūrinį vartų pastatą.
Ir tiltas, ir grioviai išlikę iki šiol, tik vandens juose – nė lašo.
Deja, nei pylimai, nei vandens pilnutėliai grioviai neapsaugojo tvirtovės. Bene gausiausios priešų pajėgos pilį apgulė 1625-aisiais. Tvirtovės gynėjams teko pasiduoti aštuonių tūkstančių karių Švedijos kariuomenei. Pilį užėmę švedai ilgai joje neužsibuvo – susirinkę patrankas (pasakojama, kad jų buvę šešios dešimtys), sugriovę pilį iškeliavo.
Per laiką Radvilos pilį atstatė ir netgi dar gražesnę bei gerokai didesnę už pirmąją. Ji užėmė net 13 ha plotą. Ypač buvo puošnus ir ištaigingas interjeras. Kambariuose stovėjo krosnių iš glazūruotų koklių su ornamentiniais motyvais ir Radvilų heraldiniais ženklais. Rūmus puošė daug (apie 1000) paveikslų ir skulptūrų. Ypač meniškai buvo įrengtas valgomasis – didelė salė, kurios sienos išklotos buazerijomis, o lubos dekoruotos karinės tematikos tapyba.
Tačiau Radvilų sukurtai prabangai ir grožiui nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Šiaurės karo metu 1704-aisiais pilį vėl nuniokojo švedai – pasitraukdama kariuomenė rūmus ir kitus tvirtovės pastatus išsprogdino.
O 1811 m. kunigaikštis Dominykas Radvila už skolas Biržų žemes perleido grafui Mykolui Tiškevičiui. Tačiau pirkinys buvo įteisintas Tiškevičiams tik po kelis dešimtmečius trukusių teisminių ginčų.
Lenkia net Valdovų rūmus
Garsiosios Biržų pilies rūmai atstatyti tik 1988-aisiais. Nuo tada juose įsikūrusi miesto biblioteka, o dar po metų į pilį atsikraustė iki šiol ją prižiūrintis Biržų krašto „Sėlos“ muziejus. Iš kunigaikščių Radvilų statytos tvirtovės restauruoti reprezentaciniai rūmai, dvi parakinės, tiltas. Iki 2013-ųjų planuojama užbaigti arsenalą.
Vienas iš buvusią didybę menančių pilies akcentų – koklinė krosnis, vienintelė atstatyta iš kadaise tvirtovę šildžiusių 14-os. Krosnies kokliai – rūmuose saugomų originaliųjų kopijos.
Muziejaus direktorius Gintaras Butkevičius juokauja, kad Biržų pilis pranoko net Valdovų rūmus Vilniuje, mat pastaruosiuose ištaigingos krosnys tėra butaforija, o biržietiškąją sušalus galima ir pakurti.
Viena iš pilies salių skirta Tiškevičių paveldui. Grafo šeimos relikvijas saugo tik penki šalies muziejai.
Pilies ekspozicijos pristato, kuo gyveno Biržų kraštas XIX–XX a. Čia ir paslaptingais raižiniais dekoruotas suolas – kalendorius. Meistras jame išraižęs visą žemės ūkio darbų ciklą nuo ganiavos pradžia laikomos Šv. Jurgio dienos iki paskutinės rudens šventės – Šv. Martyno.
Smalsuoliams maga palyginti, kaip prieš šimtmetį gyveno garsaus Biržų krašto poeto Juliaus Janonio tėvai – bežemiai valstiečiai ir jų kaimynas, 10 ha žemės dirbęs ūkininkas. Muzikos instrumentų salėje pasukus rankenėlę užgroja simfonionas, akį traukia didelė retenybė – lietuviškas pianinas „Birutė“. Tokių XX a. pagaminta vos keletas.
Buities rakandų ekspozicijoje lankytojams užmena mįslę medsukį primenantis indas. Pasirodo, su bičių suneštu saldumynu jis neturi nieko bendro – į didžiulį kubilą su viduryje įrengta rankena būdavo pilamas ne medus, o šviežios bulvės skusti.
Rūmų rūsyje pristatomas ginklų arsenalas, tačiau, anot muziejininkų, kažin kodėl lankytojams labiau įstringa ne jie, o gyvūnijos kampelyje, rodos, pulti pasiruošusi meška. G.Butkevičius juokauja, kad Papilio apylinkėse 1988-aisiais sumedžioto trejų metų meškiuko iškamša tapusi savotišku pilies simboliu – lankytojai visada prisimena vaikystėje pilyje matę rudakailę.
Pilies rūsyje ir dviejuose aukštuose pateikiama tik dešimtadalis muziejaus sukauptų eksponatų. Kitiems salėse tiesiog neužtenka vietos.
Vieno maža, dviejų – per daug
Labiau nei muziejinės vertybės lankytojus į pilį privilioja Biržų krašto gėrimas – šnekutis alutis. Tik suaugusiesiems skirta atrakcija „Žaldoko alus“ pritraukia net trečdalį į pilį užsukančių smalsuolių. Jiems ne tik pasakojamas alaus kelias iki stalo, biržietiškos alaus darymo ir gėrimo tradicijos, bet ir pasiūloma pasivaišinti vienu kitu bokalu. Kad kojos pernelyg neapsunktų, apskaičiuota, jog vienam lankytojui užtenka poros stiklinių. Tačiau Biržų krašto svečiai ne veltui juokauja, kad vieno bokalo per maža, o dviejų – jau per daug.
Prie linine staltiese užtiesto stalo rūsyje alumi pasivaišinti vienu metu gali susėsti ne didesnė nei 50-ies žmonių kompanija, tačiau muziejininkai mielai statinaitę praims ir dėl kelių žmonių, tiesa, jei tik šie nepagailės 250 Lt – tiek grupei kainuoja pilies rūsyje atskleistos aludarystės paslaptys.
Po pilies skliautais dažnai aidi ne tik alučio ragautojų dainos, bet ir mažųjų istorijos mylėtojų balsai – šeimoms muziejus parengęs bene 17-iolika edukacinių programų.
Lankytojams patogios naujovės
Nors ekonominis sunkmetis, Biržų pilies lankytojų srautas auga. Per metus ją aplanko apie 40 tūkstančių smalsuolių. Kone pačiame Lietuvos pakrašty įsikūrusio nedidelio, vos 16 tūkst. gyventojų turinčių Biržų miesto pilis naujovėmis lenkia garsiuosius šalies muziejus. Dar nedaugelis Lietuvoje gali pasiūlyti audiogidą – telefono ragelį primenantį nešiojamąjį įrenginį, padedantį orientuotis eksponatų gausoje. Tereikia suspaudyti prie eksponato nurodytą numerį ir ragelyje išklausyti visą muziejininkų surinktą informaciją apie jį.
Nors į Biržų pilį veda aukšti laiptai, neįgaliesiems į ją patekti nekyla jokių sunkumų. Iki šiol buvusią ne itin patogią nuovažą neseniai pakeitė prie įėjimo įrengtas modernus keltuvas. Juo patogu pasikelti į pirmą aukštą, nusileisti į rūsį, kur, be ekspozicijų, lankytojai netrukus galės užkąsti dar įrengiamoje kavinukėje.
G.Butkevičius apgailestauja, kad kol kas nevaikštantiems neįgaliesiems sunkiai pasiekiamas antrasis pilies aukštas. Mat Radvilų įrengta lifto šachta per siaura dabartiniams keltuvams, o individualus užsakymas biudžetinei įstaigai kainuotų neįsivaizduojamai didelius pinigus.
Tiesa, pasak direktoriaus, nors nuo pat rūsio iki viršutinio, trečio, pilies aukšto veda lifto šachta, tačiau neišlikę duomenų, kad Radvilos rūmuose būtų įrengę keltuvą. Matyt, dėl nesibaigiančių priešų antpuolių to nespėta padaryti. Nors pilis statyta XVI a., jos gyventojai naudojosi tualetais – visuose trijuose aukštuose buvo įrengti ankšti kambarėliai su nors ir primityvia, tačiau vis tiek veikusia kanalizacijos sistema.
Itališka oazė Biržų pašonėje
Apžiūrėjus garsiąją Biržų pilį būtų didelė nuodėmė neužsukti į kitame Širvėnos ežero krante šviečiantį buvusio Astravo dvaro pastatą.
Pasakojama, kad įsigijęs Radvilų statytą ir priešų nuniokotą Biržų pilį grafas Tiškevičius nė nebesiėmė jos restauruoti, todėl pasistatęs itališkų vilų stiliaus Astravo rūmus. Jų įėjimą puošę du iš Sankt Peterburgo atvežti metaliniai liūtai, tačiau 1938 m. jie kaip dovana atsidūrė Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Po trijų dešimtmečių buvo sumanyta liūtus susigrąžinti, tačiau iš Kauno į Biržus parkeliavo tik cementinės skulptūrų kopijos.
Be baltų tarsi gulbė rūmų, dvaro kompleksą sudarė arklidės, malūnas, ūkiniai pastatai ir net šunų prižiūrėtojo namelis. Šunininko etatas – ne vienintelės keistos pareigos, kuriomis garsėjo medžioklę itin mėgusio grafo Tiškevičiaus dvaras. Pasakojama, kad jame dirbęs netgi žuvininkas.
Sklando legenda, jog kitapus ežero įsikūrę biržiečiai visada žinodavo, kada šeriamos grafo augintinės. Esą žuvininkui užtekdavo pakrantėje papūsti ragą, ir ežero žuvelės suplaukdavusios prie jo.
Astravo rūmai buvę itin puošnūs ir turtingi, juose grafas įrengęs didžiulę biblioteką iš 4600 knygų įvairiomis kalbomis, sukaupęs daug paveikslų, senoviškų ginklų, archeologinių radinių, senienų, įvairiausių daiktų, parsivežtų iš Egipto, Amerikos, Pompėjos.
Deja, daugelis vertybių išblaškytos po pasaulį, Lietuvos muziejuose saugoma tik maža jų dalis. Paskutinis Biržų savininkas grafas Alfredas Tiškevičius po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno užsienyje, o garsiosios giminės turtas buvo suvalstybintas.
Medį kirto ištisus metus
1918-aisiais dvare įkurta pradžios mokykla. 1923 m. rūmuose įsteigta pieninė, tais pačiais metais juose pradėjo veikti vilnų verpimo fabrikas. Ten, kur kadaise oriai vaikščiojo grafas Tiškevičius, ir dabar dūzgia lininius verpalus ir audinius gaminančios bendrovės „Siūlas“ staklės, o pačiuose rūmuose įkurta įmonės administracija.
Buvusią jų didybę mena tik vestibiulyje išlikusios kolonos ir puošnios sienos. Darbo dienomis turistams leidžiama jais pasigrožėti, nors pats dvaras lankymui nepritaikytas. Keliautojai gali pasivaikščioti po seną dvaro parką, kur apsigyvenę devynių rūšių šikšnosparniai ir net šešios iš jų įrašytos į Raudonąją knygą, pasidairyti Tiškevičiaus nukirsto medžio kelmo.
Pikantiška istorija pasakoja, esą rūmuose šeimininkavęs grafas sykį susirūpinęs savo aptakiomis formomis ir daktarėlis didikui pasiūlęs arba mažiau valgyti, arba sportuoti. Grafas pasirinkęs antrąjį variantą ir pasišovęs nukirsti medį savo parke. Kas dieną – po kelis kirčius, ir per daug metų medį grafas vis dėlto įveikė.
Traukia romantikus ir gamtininkus
Astravo dvarą su Biržais jungia 525 m ilgio pėsčiųjų tiltas, kertantis seniausią Lietuvoje dirbtinį Širvėnos ežerą. Telkinys atsirado Radviloms 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes – Apaščią ir Agluoną. 350 ha užimančiame ežere suskaičiuojama 15 salų. Garsiausioji pelniusi Meilės vardą.
Legenda byloja, kad toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja gražuolis Širvėnos ežeras, senovėje telkšojo neišbrendamos balos, juosusios krūmokšniais ir brūzgynais apaugusias saleles. Ant Agluonos kranto, seno dvaro sukniubusioje jaujoje, gyveno neregėtai pikta pamotė Bosė, o kitoje keliuko pusėje dūminėje lūšnelėje glaudėsi patėvis Gudkojis.
Pamotė augino mažą mergytę, o patėvis – berniuką. Nuskurdusius vaikus beširdžiai slėpdavę nuo žmonių akių, bet mažieji vis tiek nubėgdavę į laukus prie dirbančių moterų. Šios mergytę vadino Meilute, o berniuką – Aidučiu.
Kartą Meilutė rado medžiotojų pamestą kreivą ragą. Mergytė jį padovanojusi Aidučiui, o mainais iš jo gavusi mažą lentutę, panašią į ramunės žiedą. Bežaisdamas Aidutis išmoko pūsti ragą. Jo garsai žmonėms priminė skrendančių gervių klyksmą. Supykusi Bosė išvarė Meilutę į salą ožkų ganyti, o patėvis Aidučiui įsakė nešdintis kur akys mato, kojos neša. Niekas nežinojo, kur berniukas išėjo ir kas jį priglaudė, o Meilutė daug metų pragyveno saloje baisioj vienumoj. Žmonės tą salą praminė Meilės vardu.
Kartą per Jonines Meilutė sutiko gražų jaunikaitį, rankose laikantį ragą. Mergina tuoj atpažino vaikystės draugą. Aidučiui irgi iškart tapo aišku, kas ta gražioji mergelė, ant kaklo pasikabinusi ramunės žiedą primenančią lentelę. Pasakojama, kad jų susitikimo vietą žmonės pavadino Laimės kalneliu, garsūs Radvilų sūnūs jame pastatė gražiąją tvirtovę, o tyvuliuojančias balas didikai pavertė gražiuoju Širvėnos ežeru. Dažnam Biržų svečiui nuo Astravo rūmų atsiverianti ežero panorama su kitame krante į dangų šaunančiais bažnyčios bokštais primena Trakus. Tačiau Biržuose užburia ne tik didingos praeities palikimas bei įspūdingas peizažas, bet ir ramybė, sudrumsčiama nebent nendrynuose besislepiančių gausybės ežero gyventojų.
Širvėnoje priskaičiuojamos 82 paukščių rūšys. Dvi jų – didysis baublys ir pievinė lingė – įtrauktos į Raudonąją knygą. Rudeninių migracijų metu čia nutupia pulkai ančių ir žąsų, pakrantėse sutinkami smulkesni tilvikiniai paukščiai. Ežere kasmet peri dvi trys gulbių nebylių poros.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
