Žmonių abejingumas nestebina
Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į psichologą, psichoterapeutą Gediminą Navaitį, kad jis papasakotų, kodėl žmonės, matydami kito nelaimę, kartais tampa abejingi.
Papasakojus jam situaciją, specialistas tikino, kad visai nenustebo, mat šis reiškinys jau tikrai plačiai ištirtas psichologijoje.
„Yra žinomas eksperimentas, kurio metu buvo analizuojama žmonių reakcija į pagalbos šauksmą.
Viename daugiabučio namo kieme buvo užpulta moteris. Ji garsiai šaukėsi pagalbos, daugybė gyventojų stebėjo situaciją pro savo langus, tačiau beveik niekas net nepaskambino policijai.
Tuo pačiu metu panašūs užpuolimai buvo inscenizuoti netoliese esančiame takelyje ar miškelio zonoje. Ten moterims į pagalbą atbėgdavo atsitiktiniai praeiviai.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad daugiabučio gyventojai buvo abejingi, o praeiviai – ne, tačiau iš tiesų tai paaiškinama psichologiniu reiškiniu.
Kai aplink yra daug žmonių, kiekvienas galvoja, kad pagalbą suteiks kažkas kitas. Žmogus tarsi nusimeta atsakomybę nuo savo pečių. Jis gali pagalvoti: „Gal ten yra medikas, gal policininkas, gal kažkas jau kviečia pagalbą.“ Jei taip mąsto visi, galiausiai nepadeda niekas“, – eksperimentu ir jo išvadomis dalijosi pašnekovas.
Jis taip pat pateikė kitą pavyzdį – anksčiau užsienyje atliktą eksperimentą paplūdimyje. Pasak jo, eksperimentatorius ateidavo į paplūdimį, palikdavo krante savo drabužius ir iškeliaudavo maudytis.
Po kelių akimirkų prieidavo kitas žmogus, tuos drabužius paimdavo ir mėgindavo pabėgti iš paplūdimio.
„Šiame eksperimente vagį vytis ar stabdyti bandydavo maždaug trečdalis aplinkinių. Kitame eksperimento etape viskas vyko taip pat, tačiau prieš eidamas maudytis eksperimentatorius kreipdavosi į šalia buvusius žmones ir paprašydavo: „Gal galite prižiūrėti mano daiktus?“
Kai po to tas pats žmogus bandydavo drabužius pavogti, jį stabdyti ar vytis mėgindavo jau apie 75 procentus žmonių“, – eksperimentu dalijosi G. Navaitis.
Jo teigimu, jeigu į žmogų yra kreipiamasi asmeniškai, tuomet jis pradeda jaustis atsakingu. Nors niekas nepriverčia jo prisiimti atsakomybės, vis tik pats kreipimasis sukuria vidinį įpareigojimo jausmą, žmogus mano, kad užduotis buvo patikėta būtent jam.
Vis tik kitais atvejais, kai į žmogų niekas nesikreipia, jis gali manyti, kad atsakingas yra kažkas kitas, dėl to dažniau lieka tik stebėtoju.
Kokie žingsniai Viltei būtų galėję labiau padėti paplūdimyje?
Pasidomėjus, kaip skaitytoja Viltė galėjo paskatinti kitus sau padėti, pašnekovas nurodė, kad svarbiausia yra kreiptis ne į minią, o į konkretų žmogų. Tam jis pateikė pavyzdį.
„Užuot šaukus: „Padėkite!“, daug veiksmingiau pasakyti: „Jūs, su mėlynais marškiniais, prašau, iškvieskite greitąją!“ arba „Pone, gal galite padėti?“
Kai žmogus įvardijamas konkrečiai, jis daug dažniau imasi veiksmų. Be to, dažnai jo pavyzdys paskatina padėti ir kitus aplinkinius“, – įdomybe pasidalijo jis.
Anot jo, žmonės neretai pirmiausia nesąmoningai nusprendžia, kokį vaidmenį atliks – stebėtojo ar padedančiojo.
Jeigu žmogus nėra įpareigotas, tuomet jis dažniau lieka tik stebėtoju ir laukia, kol situaciją išspręs kažkas kitas.
Vis tik sulaukus tiesioginio kreipimosi, žmogus dažniau pajunta atsakomybę, imasi veiksmų.
„Tai ypač svarbu kritinėse situacijose. Pavyzdžiui, skęstančio žmogaus gyvybė dažnai priklauso nuo to, ar atsiras bent vienas žmogus, kuris pajus atsakomybę ir nuspręs veikti. Jeigu visi tik žiūrės vienas į kitą, nelaimė gali baigtis tragiškai“, – teigė jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
