Su draugais atvykę į Barseloną, po keleto dienų nusprendėme ištrūkti lauk iš miesto. Svarstėme įvairias galimybes, tačiau pasirinkome ( kaip mums atrodė) šiek tiek mažiau turistišką – maždaug už 100 km į pietus esantį Tarragonos miestą. Pasirinkome ir nesigailėjome – vienos dienos kelionė virto savaitgalio išvyka.
Tarragoną verta aplankyti bent jau tam, jog pajustumėte, kaip keistai susipina romėnų laikų dvasia su taip Katalonijos pakrantei būdingais elementais. Be to, kelionė nebrangi ( į abi puses apie 14 eurų) ir neilga – viso labo pusantros valandos.
Į Tarragoną išsiruošiame anksti iš ryto – nors kelionė užtrunka tik valandą, norime turėti daugiau laiko. Oras nenuvilia – debesys išsisklaido ir galime mėgautis vaizdais pro traukinio langą – laukus keičia ant kalnų šlaitų išsidėstę miesteliai bei jūros bangų skalaujamos uolos.
Tik išlipę stotyje kreipiamės į informaciją - žemėlapį gauname nemokamai, susibraižome maršrutą ir patraukiame į kelią. Nusprendžiame pradėti nuo senovinio cirko griuvėsių. II a. pastatytas, ant jūros kranto stovintis cirkas turėjo žavėti ir stebinti. Dabar išlikę tik pastatų apsupti griuvėsiai, tačiau ankstesnę jų didybę įsivaizduoti nesunku. Atkreipkite dėmesį – cirko viduryje matyti bažnyčios griuvėsiai. Šioje arenoje kadaise buvo nužudytas krikščionis, tad vėliau, VII a. čia buvo sukonstruota bažnytėlė. Taip – istorijos čia susipina.
Greta – senovinio forto liekanos. Nusprendžiame užeiti. Be abejo, reikia sumokėti, tačiau čia sužinome, jog pasišovėme – galima nusipirkti bilietą visiems miesto muziejams. Greta forto – miesto muziejus. Muziejuje – nemaža romėniškų statulų bei daiktų kolekcija. Verta palaukti ir pažiūrėti rodomą trumpą filmą apie miesto istoriją – vien jau tam, jog nustebtumėtę sužinoję, kad dabar nedidelis miestas kadaise buvo įspūdingu politiniu ir prekybos centru, tik gerokai vėliau praradusių įtaką išaugus Barselonai. „Tarraco! Tarraco!“ griaudi balsas iš videofilmo pasakojančio miesto istoriją. „Ššššš!..“ salėje vienas kitą tildo senjorų ekskursijos nariai bejėgiškai tildydami triukšmą – muziejuje šeštadienį tiek žmonių, kaip Maximoje per išpardavimą.
Muziejus muziejumi, tačiau reikia užkasti – prisėdame vienoje iš daugelio kavinukių mieste, užsisakome kavos, beveik tradiciniais laikomų sumuštinių su serano kumpiu ir pasimėgaudami pavasariška saule dairomės ir klausomės. Miestas ( kas nebūdinga Ispanijos miestams savaitgaliais) tiesiog šurmuliuoja. Kavinukė pilna žmonių, ypač – vyresnio amžiaus. Pasitempę senjorai aktyviai diskutuoja apie politiką, apie tai, ką pamatė ir pamatys bei... nuoširdiai flirtuoja. Vienas su kitu ir su padavėjomis. Paskendus džiugiam, šiek tiek vaikų keliamą triukšmą primenančiame šurmulyje, pradeda atrodyti, jog ispanams trečiasis amžius – vienas džiugiausių gyvenimo periodų.
Išgėrę kavos pasimetame senamiestyje – jaukiomis mažomis gatvelėmis “iriamės” iki keistokos, tačiau įspūdingos katedros, miesto rotušės apžiūrime du muziejus, įrengtus, kadaise turtingų pirklių namuose: casa Canalets ir casa Castellarnau. Milžiniški šviestuvai, didelės salės ir įspūdingi miegamieji – viskas rodo, jog XVII-XVIII a. katalonu pirklių didybę.
Paliekame centrą ir traukiame ieškoti senovinio nekropolio. Ar dėl mūsų žioplumo, ar dėl nuorodų trūkumo beviltiškai pasiklystame „naujuosiuose“ miesto rajonuose ir jos nerandame... Ką gi, išbraukiame iš lankytinų vietų sąrašo, apsidairome ir pamatome, jog esame uoste. Nekropolį iškeičiame į uosto muziejų, pažiopsome į nepaprasto bjaurumo juodą keistą pastatą ( statyta pagal visas: „modernu = gražu“ taisykles) ir nusprendžiame čia likti dar vienai dienai.
Pasirodo, jog taip nusprendėme ne mes vieni. Viešbučiai esantys miesto rotušės aikštėje ir aplink centrą – pilnutėliai. Tik praradę vilti, galiausiai randame kambarį. Viešbutis pačioje pagrindinėje gatvėje – Rambla Nova. Dviviečio kambario ( kaip mums sakė – vienintelio laisvo) kaina – 45 eurai, t.y. Tarragonoje viešbučiai net ir sezono metu labai nesibrangina.
Vakare drauge su šurmuliuojančia minia „bandome“ vietinius barus – kainos mažesnės nei Barselonoje, aptarnavimas malonesnis.
Rytą pradedame pasivaikščiojimu Rambla Nova gatve – tai centrine miesto arterija, pilna kavinių, viešbučių ir parduotuvių. Nuo „Viduržemio balkono“ Ramblos pradžioje pasigrožime vaizdu ( šiek tiek sudarkytu tiesiog per paplūdimį vinguriuojančio traukinio) ir leidžiamės žemyn iki didelės „castellers“ - žmonių bokšto – statulos. Vyrai, lipantys vienas kitam ant pečių ir formuojantys bokštą – sena katalonų tradicija. Skulptūra atrodo baugiai gyva ir primena Vigelando parką Osle.
Apeiname senamiesčio išorinę ribą ir į jį įeiname pro kitus vartus. Sekmadienį, senamiesčio gatvelės skendi tyloje. Virš galvų siūbuoja skalbiniai ir... kabantys sportbačiai. Paplūdimiu keliaujame iki forto griuvėsių. Durys užrakintos, bet jūros ošimas ramina, be to pamatome Tarragoną iš kitos pusės – senamiesčio bokštus paslepia ant kalno šlaitų išsimėtę daugiabučiai ir individualūs namai). Iš tolumoje esančio uosto į mus spokso bjaurusis juodasis pastatas.
Naujesniuose miesto rajonuose visiškai tuščia parduotuvės uždarytos, neveikia net kavinės. Tik kartkartėmis praeina kažkur skubantys vietiniai.
„Tarraco“ mus išlydi apniukusiu oru ir absoliučia, šimtmečių ramybe. „Vieno iš elegantiškiausių Viduržemio jūros miestų“ ( taip sako turistinis vadovas) pateisinta su kaupu.
Patarimas nr. 1: vizitą labai patogu pradėti nuo Rambla Novos – ji yra visai greta stoties, stačiais laiptais pakilus aukštyn į „Viduržemio terasą“.
Patarimas nr 2: nusipirkti vieną bilietą visiems muziejams.
Patarimas nr 3: paragauti salotų su riešutais ir keptu ožkos sūriu.
Patarimas nr 3: tikrai verta neskubėti ir praleisti porą dienų.
Justina Dubauskaitė
