Naujienų portalui tv3.lt apie šią ypatingą datą papasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka.
Nuo šv. Liucijos dienos nebeilgėja vakarai
Kaip aiškino pašnekovas, pirmiausia, ši diena yra reikšminga dėl to, kad nuo jos nebeilgėja vakarai, t. y. Saulės nusileidimo laikas vyksta tuo pačiu metu.
„Tuomet kita reikšminga diena – gruodžio 20-oji, nes nuo jos dienos jau nebetrumpėja“, – pasakojo jis.
Taip pat, pasak jo, nuo šv. Liucijos dienos suintensyvėja švenčių laukimas, mat lieka 12 dienų iki šv. Kalėdų.
Pasak jo, tuo metu šeimininkės jau pradėdavo intensyviai tvarkytis namus, užbaigti darbus namuose ir lauke.
„Tai taip pat žymėdavo 12 dienų tarpą tarp senojo ir naujojo kalendoriaus“, – paaiškino pašnekovas.
Šv. Liucijos diena įnešdavo džiaugsmo
L. Klimka pridėjo, kad žmonės labai džiaugdavosi šia diena, nes jau jausdavo, kad tamsiausias metų periodas pamažu artėja prie pabaigos.
Jis taip pat pasakojo, kad ši diena buvo vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Labiausiai – Skandinavijoje.
„Nors skandinavai šventųjų kulto nepripažįsta, bet Liucijos diena ten – didelė šventė. Jaunimas tuo metu rengia procesiją“, – pasakojo jis.
Pasiteiravus, kaip atrodo ši procesija, pašnekovas pasakojo, kad viena mergaitė iš kaimo būdavo išsirenkama ir apvelkama baltais drabužiais.
Ant galvos jai būdavo uždedamas vainikas, o į jos rankas patekdavo pyragas, ant kurio puikuodavosi 12 žvakelių, žyminčių likusias dienas iki šv. Kalėdų.
„Jos palyda būdavo vaikinai su žibintais rankose, o mergaitės nešdavo kokių nors skanumynų ar ką nors kito.
Tokia jaunimo virtinė eidavo per miestelį visus sveikindami su tuo, kad jau mes pradedam tikrą pasiruošimą šv. Kalėdoms“, – dalijosi jis.
Pradėdavo akylai stebėti gamtos ženklus
Dar viena Šviesos dienos ypatybė yra ta, kad per ją lietuviai imdavo 12 dienų atidžiai stebėti orus ir spręsdavo, kokie ateinantys metai laukia.
L. Klimka dalijosi, kad tokius stebėjimus gali atlikti kiekvienas, o vėliau, juos užsirašius, patikrinti.
„Kai žmonės pastebėdavo, kad saulutė jau vakare leidžiasi tuo pačiu metu, tai spėdavo ateinančių metų orus.
Kai spėdavo, sakydavo taip, kad kokia bus gruodžio tryliktoji, toks bus sausio mėnuo. Kokia keturioliktoji – toks bus vasaris. Penkioliktoji bus kovas, šešioliktoji – balandis, na ir taip toliau visus metus galima maždaug nusakyti.
Kaip anksčiau sakydavo, tai senoliai žiūrėdavo iš ryto ir po pietų ar lyja, ar sninga, ar vėjas pučia, ar didelis tas vėjas, ar siautulingas. Iš tokių požymių ir susiklostydavo būsimų metų prognozė“, – dalijosi L. Klimka.
Profesorius pridėjo, kad jis kasmet ir pats stebi po šv. Liucijos pasirodžiusių dienų orus. Kiekvienos iš jų prognozes pasižymi.
„Paskui labai įdomu patikrinti, ar pasitvirtina gamtos ženklai, ar tebegalioja šita taisyklė. Tai va, taip galima patikrinti tuos dalykus“, – paaiškino jis.
Pasiteiravus, ar lietuviai naudojo dar kitokių būdų greitesniam orų spėjimui, jis aiškino, kad taip.
Pasak jo, protėviai paberdavo prie slenksčio 12 žiupsnelių druskos ir sakydavo, kad kiekvienas iš jų atstovauja po kitų metų mėnesį.
„Paskui, praėjus porai valandų, protėviai bandydavo ką nors įžiūrėti. Tas žiupsnelis, kuris labiausiai sudrėko, būdavo nuoroda į tai, kad kitąmet tą mėnesį daug lis“, – teigė jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
