Socialiniuose tinkluose dar kartą prisimintas prieš 10 metų publikuotas „Reddit“ įrašas, kurio jausmingi ir jaudinantys žodžiai buvo kupini gilių įžvalgų apie netektį.
Šis įrašas pirmą kartą publikuotas viename „Reddit“ forume, kuriame į kitus socialinio tinklo naudotojus kreipiamasi pagalbos – tai gali būti tiek aukų rinkimas, tiek padrąsinimo paieškos.
Į šį įrašą atsakė net 118 žmonių. Kai kurie rašė guodžiančius žodžius, o kiti dalijosi savo skaudžiomis istorijomis, rašoma dailystar.co.uk.
„Esu praradęs draugų“
Įrašo autorius rašė: „Esu senas. Tai reiškia, kad kol kas dar esu gyvas, bet daugelio žmonių, kuriuos pažinojau ir mylėjau, jau nebėra. Esu praradęs draugų, geriausių draugų, pažįstamų, kolegų, senelių, mamą, giminaičių, mokytojų, auklėtojų, mokinių, kaimynų ir daugelį kitų žmonių. Vaikų neturiu, ir net negaliu įsivaizduoti, kaip skaudu būtų netekti vaiko.
Gaila, bet negaliu pasakyti, kad prie netekčių priprantama. Aš niekada prie to nepripratau. Nenoriu priprasti. Kai miršta mylimas žmogus, nepriklausomai nuo aplinkybių, manyje netektis palieka tuštumą. Bet aš nenoriu, kad tai būtų „nesvarbu“. Nenoriu, kad tai būtų dalykas, kuris tiesiog praeina. Mano randai liudija meilę ir santykį, kurį turėjau su tuo žmogumi. Jei randas gilus, gili buvo ir meilė. Taip ir turi būti. Randai yra gyvenimo liudininkai.
Randai liudija, kad galiu stipriai mylėti ir stipriai gyventi, ir būti sužeistas ir net nešiotis žaizdą visą likusį gyvenimą, ir kad galiu pasveikti, ir gyventi toliau, ir mylėti toliau. O randuota oda yra stipresnė už tą, kuri buvo prieš tai. Randai yra gyvenimo liudininkai. Randai bjaurūs tik tiems, kurie nemato.
Kalbant apie gedulą, jis yra kaip bangos. Kai laivas sudūžta, pradedi skęsti, kartu su visomis laivo nuolaužomis. Visos aplink plūduriuojančios nuolaužos primena, koks gražus ir nuostabus buvo laivas, kurio jau nebėra.
„Nuolaužose rasi paguodos“
Ir tegali tik plūduriuoti. Nuolaužose rasi paguodos ir kurį laiką išsilaikysi. Tai gali būti koks nors materialus daiktas. Tai gali būti gražus atsiminimas ar nuotrauka. Tai gali būti kitas kartu plūduriuojantis žmogus. Kurį laiką tegali tik plūduriuoti. Stengtis išgyventi.“
Komentarą autorius tęsė taip: „Iš pradžių bangos yra labai aukštos, ir talžo tave be gailesčio. Jos dūžta kas 10 sekundžių ir net neduoda tau laiko atsikvėpti. Tu tegali tik laikytis ir plūduriuoti. Po kurio laiko, gal po kelių savaičių ar po kelių mėnesių, pastebėsi, kad bangos vis dar labai aukštos, bet jos užplūsta rečiau.
Atplaukusios jos tave partrenkia ir dūžta tau į veidą. Bet jų protarpiais gali kvėpuoti, gali funkcionuoti. Niekada nežinai, kas ir vėl sukels gedulą. Tai gali būti daina, gatvių sankryža, kavos puodelio kvapas. Tai gali būti bet kas... Ir tada užplūsta banga. Bet tarp bangų yra gyvenimas.
Po kažkurio laiko, kiekvienam skirtingai, pamatysi, kad bangos nebėra tokios aukštos. Tada dar žemesnės. Ir nors jos vis tiek atplaukia, bet rečiau. Tu matai, kaip jos artinasi. Tai bus metinės, gimtadienis, Kalėdos ar nusileidimas oro uoste. Dažniausiai tu matai, kaip jos artinasi, ir gali tam pasiruošti. Ir kai bangą ir vėl tave parbloškia, jau žinai, kad kažkaip vėl išnersi kitoje jos pusėje. Visas peršlapęs, besispjaudydamas, įsikabinęs į paskutinę likusią nuolaužėlę, bet išnersi.
Pasikliauk mano, seno žmogaus, žodžiais. Bangos niekada nesiliaus, bet galiausiai nebenorėsi, kad jos liautųsi. Išmoksi su jomis gyventi. Atplauks ir kitų bangų. Išgyvensi ir jas. Jei pasiseks, turėsi daug randų, paliktų daugelio meilių. Ir daugybę sudužusių laivų.“
Daugiau nei 1800 žmonių įvertino šį komentarą, ir daugelis skyrė laiko padėkoti jį parašiusiam vyrui.
