Naujienų portalui tv3.lt susisiekus su Jolanta, ji sutiko pasidalyti mintimis apie judviejų gyvenimą kartu bei papasakoti, kaip jis pasikeitė netekus mylimojo. Pokalbio metu pašnekovė taip pat prabilo apie šiemet Leonido atminimui išleistą knygą „Donskis yra Donskis“, kurioje sugulė jo bičiulių ir gyvenimo bendražygių prisiminimai apie iškilų mąstytoją.
„Kai kilo sumanymas rašyti knygą, kai jau ją išleidome ir dabar keliauju po knygos pristatymus, apie Leonidą galvoju ypač daug“, – atviravo Jolanta.
Leonidą meiliai vadino „Liuka“
Pokalbį kartu su Jolanta pradėjome nuo to, kad visuomenėje jos vyras – puikiai pažįstama intelektualinė figūra. Pašnekovė neslėpė, kad kiekvienas turi susidaręs apie jį tam tikrą nuomonę.
Pasak pašnekovės, bičiuliai iš užsienio prisimena Leonidą kaip mokslininką, akademinio pasaulio atstovą, o Lietuvoje profesoriaujant Vytauto Didžiojo universitete jos vyras buvo išrinktas į Europos parlamentą, kas parodė didžiulį tautos pasitikėjimą.
Vis tik prabilus apie tai, kokias Leonido puses per 30 metų pavyko pažinti jo žmonai, Jolanta šyptelėjo – jos akyse Leonidas buvo „Liuka“.
„Kalbant apie tai, kas jis buvo mano gyvenime, pirmiausia, papasakosiu jums, kaip mes susipažinome. Pirmą kartą susitikome būdami 24-erių Vilniuje, nors abu buvome klaipėdiečiai. Jau tada aš iš savo bičiulių rato vis girdėdavau: „Kaip tai tu nepažįsti Liukos – jis toks garbanotas, apkūnus ir labai protingas.“
Vis tik vieną dieną atsitiko taip, kad aš po kelionės iš Peterburgo ryte grįžusi traukiniu į Vilnių buvau Trakų gatvės kavinėje. Aš gėriau kavą ir štai tada įėjo būtent tas žmogus su tokia kailine kepure, žaliais marškiniais, margu kaklaraiščiu, mėlynu megztiniu iš „Boninės“ (aut. past. – „Boninė“ buvo jūreivių prekių parduotuvė Klaipėdoje).
Aš žiūrėjau į jį, o man šalia sėdėjęs bičiulis pasakė: čia yra Leonidas“, – apie neužmirštamą pirmąjį judviejų susitikimą pasakojo Jolanta.
Pasak jos, pasimatymas buvo toks malonus, kad jau 10 valandą ryto su Leonidu jiedu nuėjo į buvusį Lietuvos kino teatrą pasižiūrėti „Karmen“ filmo. Likusią dienos dalį jie praleido kartu, o grįžusi namo Jolanta buvo sužavėta tikrai labai įdomia pažintimi.
„Mes tiek turėjome apie ką kalbėti, kad buvo absoliučiai, nenusakomai įdomu. Viena tema keitė kitą ir atrodė, kad pokalbiui nebus galo.
Tad štai ta pirma diena tokia ir liko man atmintyje – kai aš susitikau ne su tuo žmogumi, apie kurio portretą man pasakojo, bet tuo, kurį pažinau pati, nes pirmiausia pamačiau jį, pamačiau tas dideles akis ir tokį labai šiltą žvilgsnį.
Pamačiau ir jo norą dalintis, kuris atsirado mums bendraujant. Tad mes lapkritį susipažinome, o jau rugpjūtį susituokėme“, – su šypsena veide dalijosi Jolanta.
Santykiuose kiekvienas turėjo savo stiprybių
Žymaus intelektualo žmona taip pat pasakojo, kad Leonido aplinkoje daugelis pabrėždavo, kad jis nėra praktiškas žmogus. Vis tik, pasak Jolantos, toks tariamas nepraktiškumas jai problemų niekuomet nekėlė.
„Toks žmogaus apibūdinimas mane gana erzino, nes mano tėtis mane auklėjo kaip labai savarankišką moterį – aš jau 14-os metų pradėjau vairuoti, mokėjau pakeisti mašinos padangą.
Tėtis norėjo, kad būčiau nepriklausoma nuo vyro, kažkokio tariamo praktiškumo ar fizinio gebėjimo atlikti kažkokius darbus. Man svarbiausia buvo, kad žmogus būtų protingas, nes mūsų namuose tiek tėtis, tiek mama labai daug skaitė. Mama taip pat baigė studijas Vilniaus universitete, buvo įgijusi rusų kalbos ir literatūros specialybę“, – apie savo šeimą pasakojo Jolanta,
Dėl šios priežasties, kaip aiškino pašnekovė, vos susitikus su Leonidu jai atrodė nieko keisto, kad jis nerodė noro mokytis vairuoti mašiną. Kaip aiškino Jolanta, mylimasis visuomet sakydavo, kad vairuojant yra išnaudojama daug brangaus laiko, kurį galima panaudoti naudingiau.
Jolanta taip pat pridūrė, kad dar vaikystėje jos senelis ją išmokė kapoti malkas, ištapetuoti kambarius, valyti kaminą, tad renkantis širdžiai artimą sielą jai prioritetu tapo žmogaus žinios, intelektas.
„Net Leonido tėtis kažkada yra juokais sakęs, kad aš esu praktiška, tad su tokia žmona jis būtų ir į Izraelį važiavęs.
Kodėl kalbu apie Izraelį? Leonido tėčio šeima Antrojo pasaulinio karo metais patyrė didžiules baisybes gyvendami Butrimonių kaime netoli Alytaus. Kaimą sudarė lietuvių, totorių ir žydų bendruomenės, tačiau po žydų žudynių iš maždaug 1500 žydų liko gyvi tik 11. Keturi iš jų buvo Leonido tėtis ir jo šeimos nariai.
Tad man čia buvo komplimentas iš Leonido tėčio lūpų, kuris parodė, kad mano praktiškumas – puiki savybė“, – prisiminimais apie mylimojo šeimą dalijosi ji.
Laimingiausios kalėdinės akimirkos – pas Leonido šeimą
Pasiteiravus Jolantos, kaip atrodydavo jos ir Leonido kalėdinės šventės kartu, pašnekovė atskleidė, kad jos laikui bėgant kito.
Žymiojo intelektualo žmona pasakojo, kad iš pradžių jiedu jas leisdavo kartu su Leonido šeima. Šį laikotarpį Jolanta prisiminė kaip itin šiltą ir išsamiau papasakojo, kaip jos atrodydavo Donskių namuose.
„Tos šv. Kūčios, Kalėdos, kurias Liukos mama organizuodavo, mažai kuo skirdavosi nuo jų kasdienybės, nes pas juos ant stalo kas dieną būdavo dedami patys gražiausi indai, gaminami skaniausi valgiai.
Mano namuose, pavyzdžiui, irgi buvo gražių indų, bet kažkaip, žinote, pagal tą sovietinę tradiciją labai dažnai dar žmonės juos laikydavo kažkokioms ypatingesnėms progoms“, – šyptelėjo Jolanta.
Ji pridėjo, kad Leonido mama, kuriai šiuo metu yra 88-eri, anksčiau buvo tikra virtuvės virtuozė – pas juos ant stalo būdavo padėtų gardžiausių patiekalų, apie kuriuos prisiminimais iki dabar dalijasi ne vienas Leonido draugas.
„Stojus Lietuvai, sulaukus Nepriklausomybės, mes šventes leidome kartu su Leonido tėvais. Tada ir mano tėvai buvo kviečiami, visi būdavome kartu, buvo puiki nuotaika, daug patiekalų: pyragų, ypatingų Leonido mamos spurgų, obuolių krepšeliuose...
Žodžiu, ten buvo kažkas tokio. Man atrodo, kad net ir knygoje dar yra minimi šie unikalūs Leonido mamos patiekalai.
O aš pati turėjau iš Leonido tėvo prisakymą, kad kadangi sūnus apkūnus, bet manęs klauso labiau nei mamos, žiūrėčiau, kad jis tiek nevalgytų, tad per gyvenimą ir neišmokau pyragų kepti“, –prisimindama uošvio pamokymą pasakojo Jolanta.
Yra tekę šv. Kūčias ir Kalėdas praleisti tik dviese
Vis tik vėliau, atėjus 1993–1994 metams, kai pirmą kartą Jolanta su Leonidu išvyko į JAV, šventės atrodė jau visai kitaip. Kaip pasakojo pašnekovė, pirmąsias šventes užsienyje jiedu praleido tik dviese.
Šį laiką Jolanta prisiminė kaip sudėtingą ir kupiną vienišumo jausmo. Pasak jos, technologijos dar nebuvo tiek pažengę, kad būtų galima kaip šiandien paprastai paimti ir paskambinti artimiesiems ir juos pamatyti ekrane.
„Turiu paminėti tai, kad Amerikoje šventiniu periodu universitete būdavo giedamos giesmės, šventimas buvo kur kas intensyvesnis nei čia, o tai buvo visiškai naujas reiškinys mums, atvykusiems iš Lietuvos.
Na žodžiu, buvo įdomu, kad ta šventė buvo tokia didelė, bet kai atėjo Kūčios ir Kalėdos, mes sėdėjome dviese. Buvo kažkaip liūdna suvokti, kad gali būti ir taip. Prisirišimas ir artimųjų ilgesys, kurie liko Lietuvoje, buvo didžiulis. Knygoj paskaičius tą galima jausti, kad tiek mes ilgėjomės draugų, tiek jie mūsų ilgėjosi“, – prisiminė ji.
Vis tik vėliau Leonidas ir Jolanta JAV susirado ne vienus bičiulius ir šventės atrodė jau visai kitaip. Kaip pasakojo pašnekovė, ji pradėjo mokytis gaminti tradicinius patiekalus, mėgino namams suteikti jaukumo, o šventiniu laiku susitikdavo su draugais.
Jolanta pridūrė, kad nors ji ir stengėsi, tačiau jos šv. Kalėdos atrodydavo kiek kitaip nei tos, kurios būdavo švenčiamos Leonido namuose. Jolanta daugiau kreipė dėmesį į stalo serviravimą ir įdomesnius indus.
„Pas Leonido mamą visada buvo natūralios medžiagos staltiesės, krakmolytos servetėlės, kurias prisidėdavai prie lūpų nusivalydamas, ir visa tai atrodė taip elegantiška. O man užtekdavo ir popierinių, bet ieškodavau įdomesnės servetėlių spalvos.
Vis tik man šventės atrodė labai svarbios. Tik aš jas kurdavau kiek kitokia forma, negu Leonidas buvo įpratęs matyti“, – paaiškino ji.
Šventės be Leonido – kitokios
Apžvelgus Leonido ir Jolantos šventes kartu, natūraliai norėjosi pasiteirauti, kaip šv. Kūčios ir Kalėdos pašnekovės gyvenime atrodo dabar, prabėgus devyneriems metams po mylimojo netekties.
Ji neslėpė, kad patys pirmieji metai be vyro buvo kupini liūdesio ir sielvarto, o netekties skausmą teko pajusti iki pat širdies gelmių.
„Tada atrodė, kad užsidėjau tarsi sielvarto šarvus, kurie mane saugojo nuo pasaulio... Vis tik po poros metų jie pradėjo pamažu tirpti, aš ėmiau galvoti, ko aš noriu, kaip aš laikausi ir kaip man reikėtų tęsti savo gyvenimą be jo.
Supraskite mane teisingai, anksčiau aš visada buvau apsupta žmonių, visada šalia turėjau Liuką ir staiga per 20 minučių likau visiškai viena. Apskritai, pirmuosius kelis metus be jo nesugebėjau ištarti „aš“, vis sakydavau „mes“, – skaudžiausiu gyvenimo periodu dalijosi filosofo žmona.
Vis tik ilgainiui, kai Jolantos „šarvai“ pamažu pradėjo kristi, ji ėmė daugiau bendrauti su moksleivių poilsiavietės „Žilvičio“ vaikais – Arūno Germanavičiaus, Dainiaus Kazlausko šeimomis, kitais draugais. Dabar jie visas šventes mini kartu ir save vadina „Didžiąja šeima“.
„Didžiausią atgaivą mano širdžiai teikė mano „Didžioji šeima“, o kadangi Arūnas Germanavičius yra keturių vaikų tėvas, kurio mažiausiajai 15 metų, didžiausiajam 29 metai, tai čia pas mane į namą suvažiuoja visa šeima.
Kažkuriais metais, dar prieš pandemiją, jie visi čia visą savaitę gyveno, toks milžiniškas žmonių kiekis. Man tai labai miela. Nėra skausmo, sielvarto ir liūdesio bendraujant, mėgstame keliauti kartu“, – džiaugėsi pašnekovė.
Turi savų būdų pagerbti mylimojo atminimą
Pasiteiravus Jolantos, kaip dabar, prabėgus kone dešimčiai metų po vyro netekties, ji pagerbia Leonido atminimą, pašnekovė prisipažino, kad jos būdai yra šiek tiek kitokie nei įprasta visuomenėje.
Jolanta pasakojo, kad nors prie mylimojo Liukos amžinojo poilsio vietos apsilanko pakankamai retai, tačiau turi kitų būdų jį pagerbti.
„Aš pati kapų lankymo ir žvakutės uždegimo ritualu nelabai tikiu... Vis tik galiu būti kažkur kitur, kitame mieste, kitoje šalyje, įeiti į kažkokią nenusakomai gražią katedrą ir ten uždegti žvakutę, su juo pasikalbėti, pagalvoti, pabūti.
Štai ten aš galbūt išgyvenu tą tokį artumą Leonidui, bet man jokiais būdais tai nesisieja nei su kapinėmis, nei su namais“, – atviravo ji.
Dar vienas Jolantos pasirinktas būdas pagerbti vyro atminimą yra jo gimimo dienos šventimas. Ji atviravo, kad ši diena jai susijusi su džiaugsmu, nes padovanojo tokį širdžiai artimą žmogų.
„Aš visada ją paminiu, jis gimęs rugpjūčio 13 dieną. Taip pat tada netgi iš draugų gaunu žinučių, kurie žino, kokia man ši diena brangi“, – šyptelėjo ji.
Šiemet išleido vyrui skirtą knygą
Šiemet Lietuvos gyventojus pasiekė Jolantos sudaryta knyga „Donskis yra Donskis“, kurioje sudėti žymiojo visuomenininko draugų, gyvenimo bendražygių prisiminimai apie jį.
Jolanta prisipažino, kad anksčiau nebuvo svarsčiusi kurti knygos apie vyrą, tačiau visai netikėtai ši mintis užgimė ir tapo tikru stebuklu tiek jai, tiek aplinkiniams.
„Pirmiausia, turbūt, reikėtų pateikti šios knygos priešistorę. Aš dabar gyvenu kaime, o šalia manęs eina „Camino Lituano“ piligriminis kelias. Šio kelio įkūrėjai yra mūsų su Leonidu bičiuliai ir jie prieš maždaug ketverius metus organizavo 18 kilometrų žygį Leonido mirties metinėms paminėti nuo tėvo Stanislovo iki Česlovo Milošo dvaro.
Šio žygio sumanytojai tada sakė: „Jolanta, bus daug žmonių, žygis skirtas Leonidui atminti, gal tu galėtum papasakoti kažką apie Leonidą?“
Mane kaip su elektra nupurtė tas prašymas. Aš pasakiau, kad tikrai negaliu, nenoriu, aš nebūsiu kalbėtoja. Tada dar nežinojau, į ką remtis, nežinojau išvis apie ką kalbėti, bet atsakiau jiems, kad kažką sugalvosiu.
Tada staigiai toptelėjo mintis, kad gal vis tik reikia pabandyti kalbinti Leonido draugus, kurie turi daug puikių atsiminimų“, – dalijosi ji.
Kaip tarė, taip ir padarė – visai netrukus Jolanta paskambino Leonido kursiokui Valdui ir paklausė, ar jis nesutiktų papasakoti apie Leonidą. Jis mielai sutiko ir tai buvo įkvepiantis ir nuoširdus kalbėjimas.
„Leonidui skirtame renginyje tada gyvai kalbėjo Haroldas Mackevičius, kuris yra knygoje, Mantas Jankavičius, Giedriukas Savickas, kuris tą savaitgalį buvo laisvas ir sakė, kad pas tave, Jolanta, kai tik galėsiu, aš visada atvažiuosiu, o iš ekrano savo prisiminimais dalijosi Robertas Petrauskas, kursiokas Valdemaras Podžiūnas ir Dainius Kazlauskas.
Tai buvo kažkoks absoliutus stebuklas, absoliutus virsmas... Kaip vėliau sakė žiūrovai, renginys buvo nenusakomai puikus. Tai buvo pirmas kartas, kada apie Leonidą buvo kalbama daug ir labai linksmai“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijosi ji.
Visai netrukus, kaip pasakojo pašnekovė, ji sulaukė žinutės iš leidyklos, kuria buvo džiugiai pranešama, kad pastarosios dvi Leonido knygos – „Man skauda“ ir „Blogis yra laikinas“ – turi didžiulį pasisekimą. Tuo metu jie Jolantai pasiūlė pamėginti pačiai prisėsti prie stalo ir raštu pasidalinti prisiminimais apie Leonidą, kurie kitiems nėra žinomi.
Nors pati pašnekovė atsisakė rašyti biografiją, tačiau pasvarstė, kad tai puikiausiai galėtų padaryti Leonido draugai – sukurti ją savo pasakojimais.
Filosofo žmona atviravo, kad jai ypatingai svarbus buvo pokalbis su prezidentu Valdu Adamkumi, su kuriuo pašnekesį jiedu derino kelis kartus dėl jo užimtumo.
„Pats Leonidas susipažino su prezidentu JAV 1993 metais ir vėliau mano vyras buvo labai įsitraukęs į prezidento rinkimus, kartais paprašytas parašydavo V. Adamkui kalbas arba jas papildydavo savo pastabomis.
Jie buvo absoliučiai nuostabūs draugai ir man šitas žmogus buvo labai labai svarbus, nes jis labai mylėjo Leonidą“, – pasakojo Jolanta.
Kaip aiškino pašnekovė, visą medžiagą knygai ji surinko per devynis mėnesius, tad kūrinys buvo parašytas ir išleistas pakankamai greitai. O pasiteiravus jos, kokį poveikį knygos pasirodymas turėjo pačiai, Jolanta prisipažino, kad tai – stebuklas ir didžiausia dovana jai.
„Manęs dažnai klausia, kaip mane paveikė knygos atsiradimas. Ant viršelio yra labai gražiai parašyta – „Susigrąžinau Leonidą ir dabar man atrodo, kad jis yra“, – šyptelėjo ir užbaigė pokalbį ji.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
