Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2018.12.17 11:34
 „Ateneum“ dailės muziejaus visuomenei skirtų programų vadovė Satu Itkonen. Nuotrauka Sigitos Inčiūnienės

„Ateneum“ dailės muziejaus visuomenei skirtų programų vadovė Satu Itkonen. Nuotrauka Sigitos Inčiūnienės

2017–2018 m. VšĮ „Socialiniai meno projektai“ įgyvendino tyrimą apie Lietuvos meno muziejų paslaugų prieinamumą socialinės atskirties grupėms. Jo rezultatų pristatymo renginiuose šalies muziejininkai turėjo progą susipažinti su muziejų prieinamumo politikos lyderiais iš Norvegijos, Švedijos ir Suomijos.

Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vykusiame tyrimo pristatymo renginyje lankėsi meno muziejų auditorijų politikos Suomijoje transformatorė, „Ateneum“ dailės muziejaus visuomenei skirtų programų vadovė Satu Itkonen. Ji dalijosi patirtimi, kaip visas muziejaus personalas buvo įtrauktas į muziejaus pritaikymo ir atvirumo visoms auditorijoms procesą. Kitas renginio svečias – Karlas Arvidssonas, Geteborgo miesto muziejaus, Laivybos muziejaus-akvariumo edukacinių programų vadovas, kartu su kolegomis sukūręs būdą vertinti muziejaus veiklos prieinamumą ir įgyvendinęs sėkmingą „Funktek“ projektą.

REKLAMA

Satu Itkonen: „Kuo geresnė muziejaus dvasia, tuo jis labiau pritaikytas“

Meno istorikės išsilavinimą turinti Satu Itkonen 10 metų dirba „Ateneum“ dailės muziejuje, 1888 m. įkurtame Suomijos nacionalinės galerijos padalinyje. Prieš tai tiek pat laiko su muziejumi bendradarbiavo kaip laisvai samdoma tekstų kūrėja ir edukatorė. Sulaukusi muziejaus direktorės kvietimo, prisidėjo prie muziejininkų komandos, jau ketveri metai dirba „Ateneum“ dailės muziejaus visuomenei skirtų programų vadove.

Satu sako, kad jos muziejuje apie pritaikymą pradėta galvoti maždaug prieš du dešimtmečius. Muziejaus patalpose buvo įsikūrusi organizacija „Kultūra visiems“ (Culture for all), kuri kūrė įvairias pritaikymo programas ir įrankius Suomijos kultūros įstaigoms. Bendradarbiaudama su šia organizacija, muziejaus edukacinė komanda ir pradėjo rūpintis įvairiais pritaikymo aspektais, siekė, kad visi, dirbantys muziejuje, – nuo direktoriaus iki drabužinės darbuotojo ar fotografo – rūpintųsi įstaigos pritaikymu neįgaliesiems.

Giluminiai pokyčiai prasidėjo prieš trejus metus, kai Suomijos nacionalinė galerija sukūrė savo strategiją ir apibrėžė svarbiausias vertybes. „Galerijai priklauso trys muziejai, ir visi turi tą pačią strategiją, – pasakojo Satu. – Visas galerijos personalas rinkosi ir galvojo, kas mums svarbiausia. Nusprendėme, kad didžiausios mūsų vertybės – atvirumas, bendradarbiavimas ir profesionalumas. Vienas iš svarbiausių dalykų, dėl kurio sutarėme, – pritaikymas ir įtrauktis. Norėtume būti tiek įtraukūs ir pritaikyti, kiek įmanoma.

REKLAMA

“ Pritaikymas „Ateneum“ kolektyvui – labai plati sąvoka, ji apima ir socialinį-ekonominį pritaikymą, ir muziejaus vadybą, ir, žinoma, fizinį pritaikymą judantiesiems vežimėliais, ir pritaikymą turintiesiems klausos ir regos negalią, ir kultūringą elgesį.“

Renginio dalyviams viešnia iš Suomijos demonstravo skaidres, iliustravusias jos žodžius. Visos muziejaus erdvės yra prieinamos žmonėms, judantiems vežimėliuose, visur yra liftai, keltuvai, jei reikia, vežimėlį ir kitas judėti padedančias priemones galima čia pat išsinuomoti. Muziejuje parengti audiogidai, galima užsisakyti privačių ekskursijų su audioaprašymais ar su gestų kalbą mokančiais gidais. Muziejaus aprašymai pateikiami ir supaprastinta suomių kalba, kad parengtus tekstus suprastų kitataučiai ir asmenys, turintys intelekto negalią. Labai daug informacijos pateikiama muziejaus internetiniame tinklalapyje, ten sudėta daug vaizdo medžiagos, įgarsintos ir tarptautine, ir suomių gestų kalba. Muziejaus meno kolekcijos suskaitmenintos, 12 000 dailės kūrinių skaitmeninių vaizdų galima atsispausdinti nemokamai.

„Mums, kaip ir visiems, pinigų trūksta, bet esame sutarę dėl vertybių ir strategijos, todėl visą laiką galvojam apie tokius dalykus, tam skiriame prioritetą“, – sako Satu Itkonen ir pabrėžia, kad svarbiausia – ne pinigų kiekis, o elgesys: svarbu, kad visi muziejaus darbuotojai vertintų kiekvieną lankytoją ir jam padėtų. Ji įsitikinusi, kad tokio elgesio pavyzdį turėtų rodyti muziejaus vadovas.

REKLAMA

„Du ar tris kartus per metus mūsų muziejų galima aplankyti nemokamai. Tokiomis dienomis į muziejų suplūsta daug žmonių, todėl mūsų direktorė kviečia visus, kurie turi laiko, ateiti sutikti lankytojus, su jais pabendrauti, padėti aptarnaujančiam personalui. Ateina ne visi, bet direktorė visada yra kartu, kabina paltus drabužinėje, sutinka lankytojus, bendrauja. Toks bendras darbas padeda bendruomenei susiburti. Taip pat labai svarbu kalbėtis, bendrauti. Kiekvieno ketvirtadienio rytą turim viso muziejaus personalo susirinkimą, per kurį kalbamės apie darbus ir planus, stengiamės sukurti gerą dvasią. Kuo muziejuje geresnė dvasia, tuo jis labiau pritaikytas. Mūsų muziejuje nėra hierarchijos, direktorė net ir apsaugos darbuotojų kasdien paklausia, kaip jiems sekasi, stengiasi kiekvieną motyvuoti. Toks elgesys atidaro daug durų. Jei taip sutinki žmones, niekas negali blogėti, viskas tik gerėja“, – sako projektų vadovė.

Satu priduria, kad, nors jos pačios artimoje aplinkoje nėra neįgalių žmonių, bet darbas jai padėjo suprasti, kaip svarbu atkreipti dėmesį į smulkius dalykus. Pavyzdžiui, kai neįgalus žmogus yra su asistentu, reikia kreiptis ne į asistentą, o tiesiai į patį negalią turintį žmogų, kitaip jis jausis, lyg tu jį vertini kaip vaiką. „Yra daugybė elgesio subtilybių, ir juos muziejaus darbuotojai turėtų žinoti, – sako Satu. – Nesam tobuli, turim kiekvieną dieną labiau stengtis, bet svarbu turėti aiškius tikslus ir kasdien jų siekti, tada ir pasiekti bus lengviau“.

REKLAMA

Karlas Arvidssonas: „Svarbiausias dalykas yra elgesys“

Karlas Arvidssonas Geteborgo miesto muziejuje dirba nuo 2001-ųjų, anksčiau dirbo gidu mažesniame muziejuje. Bet dar studijuodamas archeologiją Geteborgo universitete, Karlas įgijo nepamirštamos patirties, padariusios įtaką jo požiūriui į gyvenimą.

„Kai studijavau, dirbau ligoninėje, kurioje gulėjo mirtinas diagnozes turintys jauni žmonės – daugelis buvo patyrę avarijų ar į ligoninę pakliuvo nepavykus savižudybei. Turėjau jais rūpintis, slaugyti, ir tai mane labai daug išmokė. Aš neturiu negalios, neturiu neįgalių giminių, bet ten dirbdamas daug ką supratau“, – pasakoja Karlas.

Jis ypač dažnai prisimena vieną jauną pacientą. „Vieną rytą jis paklausė, ar galiu savo rankos nykščiu paliesti smilių. „Taip, galiu“, atsakiau. „O aš dažnai galvoju apie tai, kad nebegaliu to padaryti, nes mano pirštai paralyžuoti. Man to labai trūksta“, – pasakė jis. Po šito pokalbio jau dvidešimt metų kiekvieną rytą atsibudęs padarau tą judesį ir galvoju: bus gera diena. Toks paprastas dalykas, bet toks svarbus“, – sako Karlas.

Jo nuomone, empatija, žmogiškumas priklauso ne tik nuo asmenybės ir to, kaip žmogus buvo išaugintas, bet ir nuo mokyklos, apskritai visos visuomenės žmogiškumo jausmo ir žmogaus teisių suvokimo. „Manau, kiekvienas vaikas turi labai anksti mokykloje susipažinti su žmogaus teisėmis. Bet suaugęs kiekvienas pats turi nuspręsti, kaip elgtis“, – kalba edukacinių programų vadovas.

REKLAMA

Geteborgo miesto muziejus įsikūręs XVIII a. statytame miesto rotušės pastate. Pats muziejus įkurtas 1861 m., turi sukaupęs apie milijoną meno dirbinių. Per metus muziejų aplanko 400 000 lankytojų, apie 50 000 iš jų – vaikai. Jaunimas iki 25 metų ir senjorai muziejų gali lankyti nemokamai.

„Esame tam, kad aptarnautume visus piliečius, dirbame su įvairiomis visuomenės grupėmis, bet ilgą laiką mūsų darbas buvo pagrįstas tik mūsų pačių žiniomis ir metodais“, – pasakojo svečias.

Vis dėlto maždaug prieš 8 metus viskas pasikeitė. Švedijos romų bendruomenė pareiškė, kad jie muziejaus kolekcijose nemato savęs, jų muziejuje nėra. „Jie buvo absoliučiai teisūs, – pripažįsta Karlas. – 500 metų pas mus gyvena romai, jie yra Švedijos mažuma, ir su jais nėra gerai elgiamasi. Kartu su jais pradėjome projektą „Mes esame romai“, kurį finansavo Europos Sąjunga. Rengėme parodą, viską darėme kartu su jais, jie netgi turėjo veto teisę. Paroda tais metais pripažinta geriausia Švedijoje, o mūsų muziejus 2014 m. tapo Metų muziejumi – ir čia nemažai yra jų nuopelnų. Mums pavyko padaryti didelį socialinį pokytį – dabar romai mieste netgi turi savo biurą.“

Pasibaigus projektui su romais, nuspręsta imtis projekto, skirto žmonėms, turintiems negalią, – didinti muziejaus prieinamumą pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Surasti partneriai, trejiems metams gautas finansavimas iš Švedijos paveldo fondo. 2013 m. pradėtas projektas, pavadintas „Funktek“ (funkcija ir technika). Karlas sako, kad praėjus keliems mėnesiams jie suprato, kad tokio projekto jie negali vykdyti.

REKLAMA

„Tai, ką norėjome padaryti, nebuvo susiję su naujausia technika. Reikia galvoti ne apie techniką, o apie įsisenėjusius požiūrius, esančius mūsų galvose, – pirmiausia juos reikia keisti, – pasakojo edukacinių programų vadovas. – Jeigu jums reikia rašiklio, jums nereikalingas kompiuteris. Svarbiau yra ne naujausia technika, o bendradarbiavimas su žmonėmis, turinčiais žinių, kurių jūs neturite, darbas su auditorijomis, su lankytojais, nes jie turi tą žinojimą. Mūsų stiprioji pusė – darbas su kultūra, mes tai išmanome. Bet svarbu ir kultūra muziejaus viduje, mūsų darbo vietoje. Taip pat svarbu ir darbas Geteborgo miesto labui ir pasinaudojimas naujomis technologijomis, jeigu jos padeda.“

Muziejininkai kartu su partneriais surado 182 „pilotų“ – žmonių-ekspertų, kurie turi tų reikalingų gebėjimų. Karlas pateikė pavyzdį: jeigu žmogus negirdi ar nemato, tai yra gebėjimas, kurio neturi girdintis ir matantis. „Pilotai“ buvo skirtingo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties, lyčių, seksualinės orientacijos, turintys skirtingos patirties, žodžiu, labai įvairūs žmonės. Už savo darbą jie gavo atlygį.

Konsultuojantis su projekte dalyvavusiais „pilotais“ buvo sukurta paroda, kuri kolektyvą daug ko išmokė. „Ne viskas pavyko, ir tai gerai, nes tik taip ko nors išmoksti, todėl ir mėgstu segėti ženkliuką su užrašu „Išdrįsk suklysti“, – Karlas rodė ženkliuką švarko atlape.

REKLAMA

Iš tiesų projektas sulaukė didelės sėkmės, 2015 m. Karlas su kolegomis buvo pakviesti savo patirtimi pasidalyti Britų muziejų asociacijos metinėje konferencijoje.

Nors projektas baigėsi, muziejininkai ir toliau kaupia žinias ir iki šiol naudojasi „pilotų“ paslaugomis. Aprašę savo patirtį, išleido vadovą, kuriuo naudojasi ir muziejininkai, ir Geteborgo miesto plėtros ekspertai.

„Mes savo muziejui, jo darbo stiliui padarėme didelę įtaką. Atkreipėme dėmesį į mūsų komunikaciją, pamatėme, kokia akademinė mūsų kalba. Ir, žinoma, kaip elgiasi mūsų personalas, visas personalas, – sako Karlas. – Jeigu neturi kokios nors naujos technikos, pats svarbiausias dalykas yra elgesys. Taigi projektas labai pakeitė mūsų mąstymą, savimonę. Daugiau žmonių dabar jaučia, kad muziejai yra jų. Bet mes dar nepadarėm visko“.

Karlas priduria, kad su savo kolegomis darbe dažnai vartoja projekto metu sukurtą žodį „funkfink“ – jis reiškia: galvok apie pritaikymą. „Kai sakom vienas kitam „funkfink“, iš karto suprantam, ką reikia daryti“, – atsisveikindamas sako Karlas.

 

Ar žinote, kuris iš pasakų autorių turėjo autizmo sutrikimą?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Džanis Rodaris;
Hansas Christianas Andersenas
Šarlis Pero
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar žinote, kuris iš pasakų autorių turėjo autizmo sutrikimą?
Džanis Rodaris;
12,4%
Hansas Christianas Andersenas
56,3%
Šarlis Pero
31,3%

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų