Filipinų nebuvo nei mano gyvenimo planuose, nei svajonėse. Jie išdygo tarsi iš niekur arba, galima sakyti, nukrito iš dangaus. Dabar be tų dvidešimties dienų, praleistų tolimajame archipelage, gyvenimas atrodytų žymiai blankesnis ir tuštesnis.
Sakoma, kad kelionės ilgina gyvenimą, nes keliaujant laikas tarytum sustoja, o kiekviena diena dovanoja tiek minčių, įspūdžių ir išgyvenimų, kad kasdienybėje tam prireiktų kelis ar net keliolika kartų daugiau laiko ir pastangų.
Po kiekvienos kelionės, ilgesnės ar visai trumpos, į kitą pasaulio kraštą ar tik į kitą Lietuvos pakraštį, šis įsitikinimas stiprėja. Tai gerai. Yra vilties dar ilgai pagyventi, nes daug pasaulio tebėra nepamatyta.
Ekspedicija Matui Šalčiui atminti
Vasario 5— 26 dienomis Lietuvos žurnalistų sąjungos Keliautojų klubas surengė ekspediciją „Filipinai 11 Matui Šalčiui atminti“. Keliavome M. Šalčiaus maršrutais, aplankėme penkias Filipinų salas, kuriose jis buvo 1933 metais, sostinę Manilą, kur jis gyveno ir skaitė paskaitas apie Lietuvą Manilos universitete, Rotary klube, miesto teatre su jaunimu diskutavo apie nepriklausomybės siekius, rašė į laikraščius, bendravo su vietos šviesuomene ir kur iki šiol yra prisimenamas geru žodžiu.
Visą gyvenimą M. Šalčius siekė savo tautiečiams kuo daugiau papasakoti apie pasaulį, o pasauliui nunešti kuo daugiau žinių apie Lietuvą.
Išlikęs šią veiklą liudijantis dokumentas — įrašas ant Filipinų nepriklausomybės šauklio, iki šiol laikomo nacionaliniu didvyriu — generolo EmilioAguinaldo Matui Šalčiui dovanotos nuotraukos: „Mano geriausi linkėjimai lietuvių tautai“.
Toks, diplomatinis, buvo ir šios ekspedicijos tikslas: ne tiek nustatyti konkrečias M.Šalčiaus buvimo Filipinuose vietas, bet priminti pasauliui ir Lietuvai, kas jis toks buvo, paskleisti kuo daugiau žinių apie Lietuvą, surasti ir susitikti su Filipinuose gyvenančiais lietuviais, per juos pažinti tolimąjį archipelagą ir kelionių įspūdžiais, aprašymais, pasakojimais, filmuota medžiaga priartinti jį prie Lietuvos.
Mūsų į Filipinus nunešta informacijos banga cunamio nesukėlė, tačiau susidomėjimą ekspedicija ir Lietuva jautėme visą kelionę. Dar esant Filipinuose, apie ekspediciją keliuose laikraščiuose pasirodė informacijos, mus kalbino įvairių institucijų atstovai.
Ypač turiningi susitikimai paskutinėmis ekspedicijos dienomis vyko Maniloje: buvome priimti Emilio Aguinaldo kolegijoje, Rotary klube, redakcijose, globojo Turizmo departamento atstovai.
Tai jau antroji Lietuvos žurnalistų ekspedicija M.Šalčiaus pėdomis. Pirmoji buvo surengta 2005 metais Pietų Amerikoje — Bolivijoje. Jos metu buvo nustatyta M. Šalčiaus palaidojimo vieta, memorialine lenta įamžintas jo atminimas.
Pietų Amerikoje M.Šalčius mėgino suvienyti lietuvių išeiviją, Buenos Airėse leido laikraštį „Išvien“. Išeivija jo nepalaikė, tad M. Šalčius toliau klajojo po Pietų Amerikos šalis. Persirgęs maliarija ir susirgęs ūmiu smegenų uždegimu, mirė Bolivijoje sulaukęs vos 50 metų
Matas Šalčius — kas jis toks?
Tarpukario laikų žurnalistas, rašytojas ir keliautojas M. Šalčius yra parašęs šešių dalių knygą „Svečiuose pas 40 tautų“, kurioje aprašyti ir Filipinai. Už šią knygą 1936 metais jis gavo Spaudos fondo premiją ir galėjo toliau tęsti savo keliones.
M. Šalčius yra viena iškiliausių, įdomiausių ir labiausiai intriguojančių tarpukario Lietuvos asmenybių. Jis buvo vienas iš Šaulių sąjungos įkūrėjų, dirbo Lietuvos spaudos biuro vedėju, Generalinio štabo žvalgybos vedėju, buvo Kauno miesto tarybos narys, dalyvavo steigiant Vilniaus vadavimo sąjungą, rengiant Klaipėdos sukilimą, dirbo naujienų agentūros ELTA direktoriumi, Lietuvoje įsteigė PEN tarptautinio rašytojų ir žurnalistų klubo skyrių ir buvo jo atsakingasis sekretorius, dirbo atašė Lietuvos pasiuntinybėje Latvijoje, laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktoriaus pavaduotoju, buvo vienas iš Turizmo sąjungos steigėjų.
Mato Šalčiaus gyvenimas yra vertas ne tik atidaus istorikų žvilgsnio, bet ir kūrėjų plunksnos. Jo asmenybė — impulsyvi, šakota, daugiabriaunė, dažnai nenuspėjama ir provokuojanti, netelpanti į kasdienybės standartus, jo biografija — kunkuliuojantis ir intriguojantis nuotykių romanas.
Deja, apie šį žmogų po 1940 metų birželio beveik 50 metų nebuvo nei kalbėta, nei rašyta, tarsi jo nė nebūtų gyventa. Stengtasi jį tiesiog ištrinti iš istorinės žmonių atminties — buvo pernelyg nepatogus ir neparankus. Buvo pernelyg uolus Lietuvos patriotas.
Apie pinigus ir trispalvę
Dar porą žodžių apie ekspediciją, kad visiems, ypač niurgzliams ir įtariesiems, būtų aiškiau ir pavydas nepagraužtų širdies.
Dar būdami Filipinuose, internete perskaitėme komentarų, esą bepigu keliauti ir pramogauti už svetimus pinigus. Anokia čia misija.
Taigi, niekas mums jokių pinigų nedavė. Norinčių paremti ekspediciją neatsirado. Į trisdešimt su viršum surašytų prašymų, ekspedicijos organizatoriai sulaukė vos penkių atsakymų. Ir tų pačių — neigiamų. Iš kitų — mirtina tyla. Jei kam vis dar labai rūpi: keliavome už savus.
Ekspedicija turėjo savo garbės globėją — Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Ji irgi nedavė pinigų, tačiau į kelią įdavė trispalvę, kurią iškėlėme ant aukščiausios Filipinuose — Apo — viršukalnės.
Taip pat vasario 16-ąją, kai šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir liūdėjome išgirdę žinią apie poeto Justino Marcinkevičiaus mirtį, prie kurios fotografavomės su kitais tolimuosiuose Filipinuose sutiktais lietuviais.
Už keliolikos tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos vėliavos spalvos šviečia daug ryškiau.
Vita Morkūnienė
