Save panevėžietė Svetlana vadina „Angeliuko mamyte“. Taip, pasak moters, save vadina mamos, netekusios savo atžalų dėl grėsmingų onkologinių ligų.
Prieš septynerius metus dėl smegenų vėžio netekusi sūnaus, pašnekovė pasakoja, kad iki pat dabar susitinka su bendro likimo pakeleivėmis, su kuriomis gali pasikalbėti, pasitarti arba paprasčiausiai išsiverkti, kuomet prisimena iškeliavusius savo vaikučius.
„Kol gyvenome klinikose, kur teko praleisti ne du, ne tris mėnesius, o visus metus, nes ši liga išgydoma ne per kelis mėnesius, ten būdavo psichologai, socialiniai darbuotojai. Kai vaikutis iškeliauja, tu namo grįžti į tamsumą, sielvartą, lieki vienas su ilgesiu, liūdesiu, nežinomybę, tai tuo metu ir yra baisiausia.
Tada sau kėliau klausimus – kodėl tai nutiko būtent mūsų vaikui, kodėl ne mums, tėvams, o jam, kodėl jis toks jaunas turėjo palikti pasaulį. Mūsų Edgariukas susirgo būdamas beveik šešiolikos metų. Liepos 20 dieną jam dabar sueitų 25-eri, tačiau jis atšventė liepos mėnesį 18 metų gimtadienį, o tų pačių metų lapkritį jis iškeliavo...“ – pradeda pasakoti Svetlana.
Moteris savo istorija dalinasi turėdama be galo gražią ir jautrią misiją: „Jei mano istorija padės nors vienai mamytei ar tėveliui po truputuką sveikti po vaikučio netekties, aš būsiu labai laiminga.“
„Mano, angelėli, skrisk“
Moteris taip pat teigia, kad dabar kartais į ją kreipiasi panašaus likimo vaikučių mamos, kurios prašo tiesiai šviesiai pasidalinti savo istorija, neuždedant „rožinių akinių“ ant akių. Svetlana pasakoja, kad savo istorija pasidalina iš širdies, kadangi esant tokiems įvykiams gyvenime – melas šioje vietoje yra netinkamas, kuomet žinai, jog vaikui gyventi liko mažai.
Pašnekovės sūnaus pirminiame gydyme buvo ir operacijų, ir chemoterapijos. Kuomet atrodė, jog viskas eina geryn, prieš pat Naujuosius metus, kaip dabar prisimena Svetlana, nuvykus pasidaryti magnetinio rezonanso tyrimo, paaiškėjo, kad gydymas reikalingas ir toliau.
„Kuomet Edgarui pradėjo prastėti, negalvojau apie tai, kad reikia verkti, laidoti, kol jis dar yra gyvas. Iki pat paskutinės minutės tikėjau stebuklu, nors mano vaikas nebekalbėjo, nebegirdėjo, apako, negalėjo valgyti, pats nuryti.
Aš vis tiek tikėjau net ir tada, kai Kauno klinikose, kuomet sūnui suėjo 18-a ir buvome perkelti į suaugusiųjų skyrių, aplink mus stovėjo dar septyni gydytojai ir sakė, kad tai yra pabaiga, aš galvojau, Viešpatie, ką jūs man sakote. Aš širdimi jaučiu, kad tai dar nėra pabaiga“, – sako panevėžietė užtikrindama, kad šiuo metu apie išgyventą skausmą gali kalbėti ramia širdimi, kadangi pirmaisiais netekties metais, visas savo emocijas išverkė skausmo kupinu balsu.
Visgi, sudėtinga Svetlanai kalbėti apie paskutinę akimirką, kurią ji savais žodžiais nuramino sūnų ir suteikė palaiminimą palikti šį pasaulį:
„Kuomet paskutinį kartą atsidūrėme reanimacijoje ir mums gydytoja pasakė, kad tai yra viskas, pabaiga, aš sukaupiau visas savo paskutines jėgas, pasilenkiau prie sūnaus ir pasakiau: „Edgariuk, saulyte. Mano, angelėli, skrisk.“ (susigraudina Svetlana).
Jūs nepatikėsite, kas nutiko. Jo spaudimas buvo nulis, o širdutė plakė sumušdama 154 kartus per minutę, tačiau po mano pasakymo, atrodo, kad jam palengvėjo, nes širdies ritmas ekrane pradėjo eiti tik žemyn, žemyn... Atrodo, kad jis to ir telaukė, tik ir norėjo pasakyti: „Mama, būk gera, paleisk tu mane.“
Todėl dabar visuomet sakau, kad nereikia atimti ne tik iš savęs vilties, bet ir iš vaiko, nes ji visada yra. Yra ligų, be galo sudėtingų ir sunkių diagnozių, tačiau yra ir situacijų, kuomet vaikai ir suaugusieji sugeba išsikapstyti. Mūsų situacija jau yra tokia, kokia yra, mes nieko pakeisti nebegalime, tačiau kitų vaikų mamos – gali.“
Sielvartą išgydė knygos
Svetlana taip pat pasakoja, kad prieš 22 metus neteko savo mamos, o prieš 7 metus – sūnaus. Pasak jos, abi netektys yra be galo skirtingos, palyginti jų tarpusavyje nėra įmanoma.
„Kai iškeliavo mano mama, galvojau, kad gyvenimas pasibaigė, tačiau dabar, kai pamąstau, vaikams laidoti savo tėvus yra normalu. Juk taip yra jau surėdyta gyvenimo, kad tėvai paleidžia vaikus į gyvenimą, sensta, o kuomet vaikai paauga, su jais turi atsisveikinti. Tačiau, gink, Dieve, neturi būti atvirkštinis variantas“, – priduria ji.
Panevėžyje gyvenanti moteris dabar taip pat teigia, kad išgyventi sūnaus netektį padėjo įvairios literatūros skaitymas apie mirtį, pomirtinį gyvenimą. Pašnekovė sako nepamenanti, kas tiksliai ja pasiūlė paskaityti, tačiau, anot jos, knygos „Sielų kelionės“, „Sielų lemtis“, „Gyvenimas tarp gyvenimų“ suteikė visus atsakymus į kilusius klausimus.
„Šios knygos į mano rankas papuolė praėjus trims metams po netekties. Prisimenu, kad pabudusi paryčiais vasarą imdavau į rankas jas ir skaitydavau 5-6 ryto, vos pramerkusi akis.
Iš tiesų, net ne skaitydavau, o tiesiog „rydavau“ ir taip nuolat gilindavausi. Tai man padėjo „pasveikti“ ir suprasti, kodėl taip nutinka, kodėl žmogus iškeliauja, kodėl gimstame ir mirštame“, – sako Svetlana. „Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad dabar mums yra viskas gerai ir nieko nebeskauda. Skauda, labai skauda, tačiau pakeisti nieko negalime.“
Kartais Svetlana pagalvoja, kad vaikų netektį išgyventi yra lengviau tada, kai mama dar nepaliečia savo kūdikėlio, neįsimena jo kvapo. Dėl to, moteriai sunkiausiai buvo susitaikyti su mintimi, kad jos sūnus iškeliavo tuo metu, kuomet buvo susiformavusi jo asmenybė:
„Jam buvo 18 metų. Nors liga ir skausmai alino jo organizmą, jis visada buvo kupinas optimizmo ir visada besišypsantis vaikinukas. Jis mane, mus išmokė, kad ir kaip bebūtų sunku, pasiduoti nereikia. Kauno klinikose jis buvo pozityvumo ir optimizmo įkvėpėjas savo likimo draugams.
Žinoma, buvo ir ašarų, ir pirmų meilių, draugavo su mergaite, kuri visa jo gydymo laiką prabuvo kartų. Su ja mes iki šiol bendraujame, ji – nuostabus žmogus. Tiek jos buvimas šalia mūsų, tiek mūsų – šalia jos, padėjo sveikti, eiti iš duobės. Man sunku nereaguoti, kuomet žmonės visuomenėje leidžia sau pasakyti, kad „viskas praies“, „užsimirš“. Kaip gali užsimiršti?“
Anksčiau taip ir atrodė, kad gyvenimas daugiau nebebus toks koks buvo, tačiau supratusi, kad jis privalo tęstis, Svetlana ėmė ieškoti veiklų, kurios padės nukreipti skausmą keliančias mintis. Iš pradžių ji rašė eiles, skirtas sūnui, kuriose išliedavo visą savo širdgėlą, skaitė knygas.
„Taip, buvo labai sunku, verkiau, raudojau, buvo baisu, vartojau vaistus. Tas laikotarpis buvo tikras košmaras, tragedija, kol nepradėjau savęs tempti už ausų. Žinoma, reikia suprasti, kad yra be galo svarbu leisti sau išgedėti, todėl man labai padėjo knygos.
Tik dabar suprantu, kuomet verkiau, klausiau savęs, kaip dabar gyvensiu be tavęs, kaip mums su tėveliu reikės gyventi, ką daryti, jog taip pat svarbu ir pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie jį. Juk jis jau savo atkentėjo, jam be proto skaudėjo.
Esmė tame, kad reikia ieškoti informacijos, nepabūgti kreiptis į žmones, ieškoti mėgstamos veiklos. Svarbiausia jokiu būdu neužsidaryti savyje. Tokių vaikų tėvams yra skaudžiausia tai, kad į namus grįžtame vieni ir juose liekame vieni su baisia likimo dovana. Būtų nuostabu, jeigu kažkas atkreiptų dėmesį į tai, jog yra tokių tėvų, kurie nesikreipia pagalbos ir gyvena sielvarto bei iš proto varančiame minčių pasaulyje vieni“, – teigia Svetlana.
Sūnaus siųstas ženklas
Ne tik knygos ir eilėraščiai padėjo pabėgti nuo baisios realybės. Visai netikėtai vakare žiūrinėdama vaizdo įrašus „YouTube“ platformoje, panevėžietei kilo klausimas. „Sūneli, ką man daryti, kuo užsiimti, kad aš neišprotėčiau nuo šių minčių, kurios šoka pasiutpolkėje“, – savęs paklausė ji.
Artimos širdžiai veiklos moteriai trūko todėl, kad grįžusi iš darbo, kuriame pavykdavo susikaupti, nuvyti mintis, ji vėl panirdavo į sielvarto bei liūdesio liūną, kuomet atrodo, jog nėra jokių jėgų pradėti vėl gyventi.
„Po klausimo sau, kaip tyčia, šast, žiūriu – muilo gėlės. Galvoju, kaip įdomu, reikia būtinai pasižiūrėti. Jos mane taip užkabino, kad prisimenu, vyrui iškart sakiau, jog reikia ieškoti Lietuvoje parduotuvių, kur būtų galima įsigyti muilo bazių, nes iš paprasto muilo nepagaminsi, neišlydysi.
Pradėjau domėtis, visko ieškoti, užsisakiau formelių, radau parduotuves, nusipirkau to, ko reikia. Taip šios gėlės į mano gyvenimą ir atėjo.
Tuo metu buvo begalo įdomu semtis patirties, klausyti pamokymų iš nuostabaus žmogaus, vienos iš specializuotų parduotuvių įkūrėjų Irinos Grikienienės. Vėlgi, čia mistika, kurios nemoku paaiškinti, tačiau atrodo, kad Edgarėlis yra šalia manęs ir vis kažkur nukreipia.
Tarp kitko, ir jo mergaitė pasakojo, kuri dabar yra laimingai ištekėjusi, kad kartais būna tokių momentų, kuomet nesiseka, nėra nuotaikos. Tačiau, pasak jos, viskas pasikeičia per minutę. Kai jis iškeliavo, kuomet jie bendravo paskutinį kartą, jo mergaitė pasakojo man, kad vis klausdavo jo: „Ar tu manęs nepaliksi?“ O mano sūnus visada jai atsakydavo, kad niekada jos nepaliks. Taip yra ir dabar, jis nepalieka, saugo, būna šalia“, – nusišypso.
Taip ir gimė Svetlanos nauja kūrybinė veikla, kurią ji, įprasmindama sūnaus atminimą, pavadino „Po angelio sparnu“. Be to, nors pomėgis, anot jos, yra ganėtinai brangus, jis pašnekovei atsiperka kitų žmonių emocijomis, grįžtamuoju ryšiu.
Žmonės įvertina Svetlanos darbą dar ir todėl, kad jos kuriamos muilo gėlės – be galo realistiškos, tarsi ką tik „nuskintos“ iš daržo. Toks moters gebėjimas atkurti realias gėles atėjo ne iš kur kitur, o iš vaikystės:
„Esu kilusi iš labai gražaus miestelio – Obelių. Ten net ir dabar yra puoselėjami gėlynai, darželiai, todėl kiekviena gėlė, kiekvienas bijūnas, rožė yra mano apžiūrėtas. Viskas, kas yra išlikę mano prisiminimuose – atsispindi darbuose. Man gražu tai, kas yra natūralu, o ne „madinga“. Tikriausiai, turiu šį įgytą gebėjimą pamatyti ir padaryti.
Ir žmonės pastebi, kad pavyksta padaryti taip, kaip yra gamtoje. Tačiau aš augau tarp gėlių, kur buvo galima kiekvieną jų pauostyti, apžiūrėti. Kiekvieną ramunę, rožę augančią mačiau, jutau skaniausią žydinčių jazminų, lelijų kvapą.“
Neretai pateikdami užsakymą draugai bei kiti žmonės prašo, kad panevėžietė į kūrybą pasitelktų visą savo fantaziją ir puokštę padarytų taip, kaip ją ji pati mato. Kartais jie atsiunčia nuotraukas, ko norėtų, o kartais pasako tik pagrindines spalvas, kurios tampa kelrodėmis Svetlanai.
„Kažkaip žmonės pasitiki. Žinoma, visąlaik klausiu, kokios gėlės, kokios spalvos patinka. Kitą kartą netgi sako, kad ir pačiai pavyksta intuityviai nujausti (šypsosi).
Viena Edgaro buvusi mokytoja manęs paprašė padaryti kelias gėles, nes jas nori nusiųsti dovanų, sudėjusi į nedidelę dėžutę. Pagaminau tris saulėgrąžas, o ji jas gavusi paėmė ir žiūri. Sakau, galbūt kas negerai, o pasirodo – šios gėlės važiuos į užsienį pas ukrainiečius. Juk jų nacionalinė gėlė ir yra saulėgrąža! Tai visuomet sakau, kad kūryboje mane veda ne tik intuicija, tačiau labai tikiu ir tuo, kad mano Edgarėlis už tų kūrybinių virvučių patampo.“
Kūrybinis procesas
Svetlana atvira – muilo gėlių darymas iš tiesų reikalauja nemažai laisvo laiko. Kartais moterį „subara“ ir vyras, teigdamas, kad ši pavargo, tačiau ji visuomet jį ramina, kad šis nuovargis nėra palyginamas su tuo, nuo ko tenka pavargi monotoniškame darbe. Šis nuovargis jai – malonus:
„Viską nusipirkusi specializuotose parduotuvėse kimbu į darbus. Lydau muilo bazę, pilu eterinius aliejus, vėliau viską supilu į silikonines formas, kurios kartais irgi būna užsispyrusios (nusijuokia).
Reikia stebėti, kad formelėse neliktų oro tarpelių, nes kitaip lieka skylutės. Tačiau aš kaip kaimo vaikas tada sakau, kad gėlės lapelį nugraužė boružėlė. Gamtoje taip būna? Būna. Man netgi ir tokie mažuliukai brokai yra labai gražūs. Kartais vienos gėlytės sustingsta per 5-15 minučių, o kartais gali stingti ir iki valandos. Tačiau visas jas palaikyti stengiuosi bent parą.“
Pašnekovė taip pat juokiasi, kad yra tikras batsiuvys be batų, kadangi vis niekaip neranda laiko pasigaminti muilo gėlių puokštės sau pačiai.
„Kiti manęs klausia, kaip man taip pavyksta, tačiau aš aiškinu taip, kad visada įsivaizduoju, ką atėjusi į savo darželį galiu vienu metu nuskinti arba kokios gėlės žydi tik laukuose.
Niekada nesistengiu kopijuoti, nes nei aš kitų darbų nukopijuosiu, nei mano darbų kitam nukopijuoti neišeis. Visada sakau, kad tokiu atveju gėda gali būti didžiulė, nesugebi – nedaryk. Galbūt galima bandyti atkartoti, tačiau tai vis tiek nebus originalas, nes neįmanoma atkartoti tų pačių spalvų, išgauti identiškai išlietų gėlių“, – teigia nusišypsodama Svetlana.
Baigdama pokalbį, sūnaus netekusi moteris taip pat priduria: „Gyventi reikia čia ir dabar, nes kiekviena diena yra dovana. O rytojus... Na, jo niekas nepažadėjo niekam.“
