Vilnietė atrado geresnės sveikatos receptą: rezultatą kiti pajaučia iš karto

Tikriausiai ne kartą esate girdėję apie gamtos teikiamą naudą sveikatai. Tačiau ar kada nors vaikščiojote miške užsimerkę, lietėte samanas ar uostėte medžio kamieną? Vilnietė Liudmila Monkevičė ragina į pasivaikščiojimą miške pažiūrėti kitaip ir išbandyti miško maudynes, kurių metu, net ir žiemą, žmonės panardina savo pojūčius į miško atmosferą.

13

Moteris veda mokymus Miško terapijos institute, o prieš metus baigė miško terapijos praktiką ir tapo pirmąją sertifikuota miško maudynių gide Lietuvoje. Taip pat ji jau šešiolika metų dirba vertėja ir daugeliui yra žinoma slapyvardžiu Mila Monk. Kartu su kolege Rasa Monkevičiene ji į lietuvių kalbą išvertė vieno iš miško terapijos pradininkų, japonų imunologo Qing Li knygą „Miško maudynės“.

Liudmila papasakojo, kas yra miško maudynės ir kaip reikia vaikščioti miške, kad tai teiktų maksimalią naudą mūsų sveikatai.

Miško maudynės – kas tai?

Tai sveikatinimo praktika, kuri gali būti atliekama savarankiškai arba su miško maudynių gidu. Miško maudynių pavadinimas kilo iš japonų termino „shinrin-yoku“. Žodis „shinrin“ reiškia „miškas“, o „yoku“ – „vonia arba maudytis“. Miško maudynės – tai dėmesingas buvimas miške, pasitelkiant visus pojūčius. Tai nėra maudymasis miško upelyje ar ežerėlyje, kaip gali skambėti iš pavadinimo, nors japonai, beje, rekomenduoja po miško maudynių seanso išsimaudyti karštosiose versmėse. Mes karštųjų versmių neturime, bet jei norime, galime išsimaudyti vandens telkinyje. Tačiau paprastai mano vedamose miško maudynėse mes nesimaudome, o panardiname pojūčius į miško atmosferą.

Tam tikra seka yra atliekami pojūčius lavinantys, dėmesingumą skatinantys pratimai, kad pabuvimas miške, kiek žmogus turi tam laiko, būtų kuo naudingesnis visapusiškai. Šiaip, net ir paprastai vaikštant miške fizinė sveikata bet kokiu atveju gerėja – ir dėl to, kad įkvepiame medžių išskiriamus fitoncidus, ir dėl to, kad deguonies daugiau, grynas oras, saulė. O japonai išgrynino metodiką, kaip reikia vaikščioti miške, kad žmogus gautų visapusišką naudą tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

REKLAMA

(13 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Miško maudynės

Kas vyksta miško maudynių metu?

Paprastai aš vedu grupinę terapiją, bet gali būti ir individualios. Man labiau patinka dirbti su grupe, nes svarbus veiksnys yra ir grupės dinamika. Paprastai susirenka 10–15  žmonių grupė ir mes vaikštome miške tam tikru maršrutu, kurį aš, kaip gidė, sudarau. Miško terapijos institute mes turime kriterijus, pagal kuriuos sudarome maršrutą. Vaikščiodami tam tikra seka atliekame pratimus, vadinamus kvietimais – taip jie vadinami todėl, kad jų tikslas ne įpareigoti žmogų kažką daryti, bet labiau įkvėpti, pakviesti.

Miško maudynės vis dėlto yra atsipalaidavimo ir gilaus poilsio praktika, todėl gido užduotis yra švelniai pakviesti dalyvius panardinti savo pojūčius į miško atmosferą, sutelkti dėmesį ir sulėtėti.

Po kiekvieno tokio kvietimo mes sugrįžtame į ratą ir aptariame savo patirtis. Aptarimas taip pat vyksta tam tikra tvarka. Gidas užduoda klausimą, kurio tikslas, kaip ir visų pratimų, yra paskatinti žmogų būti čia ir dabar, įsigilinti į tai, ką šiuo metu jaučia jo kūnas. Pavyzdžiui, po klausos aktyvinimo pratimo klausimas gali būti: „Ką pastebiu?“ O po uoslės aktyvinimo gidas gali pakviesti dalyvius pabaigti sakinį, kuris prasideda „Miško kvapas yra...“ Dalijimasis patirtimi padeda ją įprasminti, be to, kadangi kalbame po vieną, vienas kito nepertraukiame, nevertiname, nepatarinėjame, tik išklausome, atsiranda saugumo, priėmimo jausmas. Klausydamasis, ką pasakoja kitas žmogus, imi kreipti dėmesį į tai, į ką pats galbūt nebūtum atkreipęs.

Ką žmogus turi atlikti pratimų metu?

Mes dirbame su visais penkiais pojūčiais, bet ne tik – jau ir mokslininkai sako, kad pojūčių yra daugiau. Penki pojūčiai priskiriami eksterocepcijai – reagavimui į išorinius dirgiklius. Mes dirbame ir su propriocepcija, intuicija ir pan. Propriocepcija – tai savo kūno pajautimas, jo padėties suvokimas erdvėje.

REKLAMA

Intuiciją mes stengiamės lavinti kaskart. Kiekvieno pratimo-kvietimo pradžioje pakviečiu dalyvius įsiklausyti į savo kūną, bent miške paleisti kontrolę ir leisti kūnui vesti ten, kur jis nori eiti. Pavyzdžiui, jei tyrinėjame kvapus, einame jų ieškoti ne vadovaudamiesi logika, bet būtent kūno pojūčiais – einame ten, kur veda kūnas, ir stengiamės pajusti, prie kokio objekto – medžio, samanų, akmens, gėlės, grybo – norime sustoti. Sustoję tyrinėjame to objekto kvapą, tada panašiai einame prie kito objekto ir jį tyrinėjame.

Daug dirbame ir su uosle bei klausa. Vienus pojūčius stengiamės išjungti tam, kad kiti sustiprėtų – tarkim, garsų klausomės užsimerkę. Dalyviai dažnai pastebi, kad atsimerkus garsai pasidarė daug tylesni, o užsimerkę viską girdėjo daug garsiau, aiškiau. Jie dalinasi, kad atsimerkę pastebėjo tokius dalykus, į kuriuos prieš tai neatkreipė dėmesio, be to, spalvos tapo ryškesnės.

Kalbant apie uoslės lavinimo pratimus, uoslė yra seniausias mūsų pojūtis ir jos centrai smegenyse sujungti su atminties centrais. Todėl labai dažnai žmonėms kažką beuostant iškyla prisiminimai, dažniausiai iš vaikystės. Pavyzdžiui, aš juos pakviečiu paklaidžioti aplink tą vietą, kur būname apsistoję, ir viską smalsiai patyrinėti įsivaizduojant, kad esi gyvūnas ir miške orientuojiesi pagal uoslę. Uostyti viską, ko paprastai neuostytum, jei į mišką eitum vienas: samanas, miško paklotę, grybus, lapus, palyginti, koks kvapas sausos ir šlapios šakos, kankorėžio, medžio kamieno...

Patyrinėti, iš ko sudarytas miško kvapas. Įėję į mišką mes paprastai jaučiame bendrą, intensyvų miško kvapą, tad pradžioje atrodo, kad viskas turėtų skleisti gan stiprų kvapą, bet pauosčius atskirus objektus, to kvapo tarsi nelieka. Iš dalies taip yra todėl, kad mūsų pojūčiai, tarp jų ir uoslė, atrofuojasi. Laimei, juos galima lavinti. Šį pratimą atliekant dažniau ar ilgiau, ilgainiui imi labiau skirti kvapus, jų niuansus. Neretai į miško maudynių seanso pabaigą tie dalyviai, kurie pradžioje nieko neužuodė, pastebi, kad kvapai pradeda po truputį atsiskleisti.

REKLAMA

Jau nuo seno kalbama apie gamtos įtaką mūsų sveikatai. Kas pasikeičia žmogaus organizme po pasivaikščiojimo miške?

Japonų tyrimų išvados rodo, kad pasivaikščiojęs miške žmogus jaučia mažiau streso, nes sumažėja streso hormonų kortizolio ir adrenalino kiekis kraujyje. Taip pat nuslopinama simpatinė sistema arba kitaip „kovok arba bėk“ reakcija ir suaktyvinama parasimpatinė nervų sistema arba „ilsėkis ir atsigauk“ atsakas.

Pagerėja nuotaika, sumažėja nerimas, išauga gebėjimas susikaupti ir netgi pagerėja miegas. Buvo daromi tyrimai, kuriuose dalyvavo vidutinio amžiaus verslininkai iš Tokijo. Tyrėjai nusivežė juos į viešbutį miške ir ten tyrė jų miego ritmą. Paaiškėjo, kad miške jų miegas akivaizdžiai pagerėjo.

Kiek laiko žmogus turėtų skirti pasivaikščiojimui miške, kad pajustų naudą sveikatai?

Mūsų seansas trunka 2,5 valandos, o japonai per savo tyrimus išsiaiškino, kad poveikis pradeda jaustis po 20 minučių. Tačiau geriausia išeiti į mišką bent 2 valandoms. Japonai teigia, kad tiek laiko dėmesingai, gana lėtai vaikštant miške, sustiprėja imuninė sistema.

Žmogui įkvėpus medžių ir kitų augalų išskiriamų lakiųjų organinių junginių fitoncidų, organizme suaktyvėja vadinamosios ląstelės žudikės, kurios aptinka patogenus ir juos sunaikina. Pasivaikščiojus miške, jų kiekis akivaizdžiai išauga, be to, dar ir sumažėja kraujospūdis ir streso hormonų kiekis kraujyje. Visi šie rodikliai po 2 valandų pasivaikščiojimo miške išlieka pagerėję savaitę. Jei kartą per savaitę žmogus išeis į mišką dviem valandom, jo organizmas bus geriau apsaugotas, o sveikata – stipresnė.

Vis minite japonų praktiką…

Įvairiose pasaulio šalyse vis daugėja mokslininkų, kurie tyrinėja gamtos poveikį žmogaus sveikatai, tačiau japonai buvo pirmieji, kurie pradėjo steigti miške bazes ir tirti, kaip būtent miško aplinka veikia mūsų sveikatą. Jie savo tyrimus vykdo jau beveik 40 metų, tad yra daugiausiai pasistūmėję į priekį šioje srityje. Juos galima vadinti miško medicinos pradininkais, todėl juos daugiausiai ir cituoju.

REKLAMA

Ar yra kažkokių taisyklių, kurių turi laikytis miško maudynių dalyviai?

Visada dalyvių paprašau išsijungti mobiliuosius telefonus, arba bent jų garsą, o jei žmogus į mišką išsiruošia vienas, rekomenduojama palikti telefoną namuose. Vis dėlto ne kiekvienas šiais laikais gali tai padaryti (šypsosi). Todėl paprašau išsijungti telefono garsą bent toms 2 valandoms ir nusiteikti pabūti be jokių blaškančių veiklų.

Dažnai norisi fotografuoti ir kažkaip dalintis tuo, ką pamatei. Tai, žinoma, nėra blogai, gamtos fotografavimas taip pat lavina pastabumą, bet kartais sveika neturėti apskritai jokių užduočių miške, ypač šiais laikais, kai mes labai susisieję su technologijoms – reikia leisti sau bent kažkiek nuo jų atsikvėpti.

Kodėl gamta taip stipriai veikia žmogų?

Mokslininkų tyrimuose minima vadinamoji biofilijos hipotezė – tai meilė viskam, kas gyva šioje planetoje. Ši hipotezė teigia, kad mes kaip rūšis vystėmės gamtoje, natūraliame kraštovaizdyje, miškuose, todėl meilė gamtai mumyse užkoduota genetiškai, be to, net mūsų imunitetas susijęs su miško imunitetu. Įdomu tai, kad biofilija buvo atrasta tyrinėjant biofobiją – gamtos baimę.

Kūdikiams buvo rodomi įvairūs paveiksliukai, tarp jų – voro ar gyvatės, kurie šmėkštelėdavo vos dalį sekundės. Nors kūdikiai to paveikslėlio neužfiksuodavo, be to, buvo dar per maži suvokti apie jų pavojų, o kai kurie gyveno šalyse, kur nėra nei gyvybei pavojų keliančių vorų, nei gyvačių, visiems jiems be išimties smegenyse suaktyvėdavo baimės centras.

Ir atvirkščiai, stebint gamtos raštus, vadinamuosius fraktalus, kai fragmentas atkartoja visumą, mūsų smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai. Nors, tarkim, tie atsikartojantys gamtos raštai gali būti gana sudėtingi, žiūrėdami į juos mes atsipalaiduojame, o tai reiškia, kad gamta mums vis dar reiškia namus.

REKLAMA

Pastebėjome, kad karantino metu žmonės užplūdo parkus ir miškus… O, jūsų nuomone, ar žmonės leidžia pakankamai laiko gamtoje?

Kai nebelieka galimybių išeiti kažkur į miestą, žmonės patraukia į gamtą. Tačiau dažniausiai pastebiu, kad žmonės neturi tradicijos eiti į lauką bet kokiu oru, nors pas mus Lietuvoje lietus yra gan dažnas reiškinys. Svarbiausia yra tinkama apranga, bet galbūt kažkada iš skandinavų paimsime pavyzdį ir išmoksime, kad tinkamai apsirengus, lauke galima vaikščioti bet kokiu oru.

Taigi miško maudynėms metų laikas nėra svarbus, tą galima daryti bet kada?

Mes į mišką neiname jeigu žaibuoja, siaučia audra su perkūnija arba stiprus vėjas, kuris gali išversti medžius. Taip pat jei labai smarki liūtis, kai gali būti sudėtinga 2,5 valandos vaikščioti kiaurai permirkus, irgi nukeliame pasivaikščiojimą kitam kartui. O jeigu lietus nestiprus, net geriau vaikščioti miške, nes tada daugiau kvapų ir garsų. Žmonės vieni retai vaikšto miške per lietų, todėl miško maudynės tampa dar įdomesnės. Kaip jau minėjau, svarbiausia tinkama apranga, ypač svarbu šiltai apsiauti ir turėti šilto gėrimo.

Organizuojate maudynes ir žiemą?

Pas mus dabar tokios žiemos, kad galima ir organizuoti. Aišku norėtųsi ir tų baltų žiemų, tada būtų išvis įdomu. Nesu dar tokių organizavusi, dar tik šiek tiek daugiau nei metus esu sertifikuota. Tačiau mano kolegos iš Kanados maudynes veda net kai yra minusinė temperatūra. Turėjau pora seansų, kai buvo vėsiau ir pastebėjau, kad ne visi žmonės turi įprotį tinkamai apsirengti ar tiesiog neturi tinkamų drabužių. Kai matydavau, kad kai kurie dalyviai jau pamėlę (juokiasi), pasistengdavome juos sušildyti, tarp pratimų padarydavome mankštą.

REKLAMA

Nors miško maudynės yra labiau sulėtėjimo praktika, bet nesinori, kad nuo sulėtėjimo žmogus ir suledėtų (šypsosi). Yra visokių gudrybių, pavyzdžiui, turėti termose karštų akmenų ir pratimus atlikti su jais arba, jeigu yra galimybė, baigti miško maudynes prie laužo. Šiaip mes laužų miške nekūrename dėl gaisrų pavojaus, tad arbatą, kuria vaišinu dalyvius, atsinešu pasidariusi termose.

Ar kiekvienas norintis gali išbandyti miško maudynes?

Iš esmės taip, bet kartais gali pasitaikyti labai stiprių fobijų, tarkim vabzdžiams. Jei žmogus labai bijo erkių ar kokių kitų vabzdžių, vargu ar miške jam pavyks atsipalaiduoti, o miško maudynių tikslas yra atsipalaidavimas. Tad jeigu baimė labai stipri, teigiamo poveikio tikriausiai nebus. Tokiam žmogui geriau rinktis kitus atsipalaidavimo būdus.

Japonai sako, kad miško maudynės galimos savam sode, namuose ar net balkone, kur yra augalų. Mes vedame ir virtualias miško maudynes. Tai tarsi šiek tiek prieštarauja miško maudynių principui, kita vertus, geriau tokia galimybė negu jokios. Tarkim žmonėms, kurie negali ateiti iki miško – serga arba yra įkalinimo įstaigose. Arba karantino metu, kai negalima būriuotis lauke, galima daryti bent virtualias terapijas.

O kaip žmogus gali pats, be miško gido pagalbos, aktyvinti savo pojūčius miške?

Galima tyrinėti, liesti, lyginti faktūras – čiupinėti medžio kamieną, samanas ir t. t. Šiais laikais dauguma pojūčių, taip pat ir lytėjimas, yra ganėtinai atbukę – miesto aplinkoje ir namuose paviršiai vis labiau lygėja, tekstūrų mažėja. Labai sveika miške vaikščioti basomis, žinoma, jei esate užsigrūdinę. Taip pat galite suaktyvinti uoslę. Leiskite miške savo kūnui eiti, kur jis nori, arba bandyti sekti paskui kvapą. Pasirinkite vieną kvapą ir sekite paskui jį. Aišku, pakeliui galbūt pamesite tą kvapą, bet pajautę, kad pametėte, sustokite ir bandykite vėl ji atrasti ir eiti toliau paskui jį kaip gyvūnai.

REKLAMA

Taip pat pasistenkite įsiklausyti į garsus. Miško maudynių seanso metu mes turime tam tikrą garsų klausymo meditaciją, tačiau galima išbandyti, pavyzdžiui, išgirstus garsus pavaizduoti, tarkim, nubraižyti garsų žemėlapį. Pasiimkite kokį nors lapelį ir pabandyti nupiešti, pavaizduoti garsus, kuriuos girdite. Pavyzdžiui, paukščio trelę vaizduokite kaip spiralę, šnaresį kaip bangą ir t. t. Tai bus tos vietos, kurioje esate, garso žemėlapis.

Galima pabandyti vaikščioti užsimerkus, tik, žinoma, tokioje vietoje, kurią gerai pažįstate. Ir tada užsimerkus sustoti, įsivaizduoti, kad esate fotoaparatas ir, kai atsimerkiate, viską fotografuojate. O tada papasakokite apie tą vaizdą kitais būdais, nei esate pratę – pavyzdžiui, garsu, judesiu... Tai lavina ne tik dėmesingumą, bet ir kūrybingumą.

Ačiū už pokalbį.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų