Užimtumo centro vadovė: „Neatiduokime žmonių vienatvei“

Skaityk lengvai

Vaikystėje Eglei Kazarinienei labai norėjosi linksmai žaisti su draugais, tačiau tekdavo ruoštis dar vienai pėdų atstatymo operacijai – mergaitės pėdos buvo deformuotos nuo mažens. Vis dėlto negalia Eglės nesustabdė, ji baigė mokyklą, universitetą, savarankiškai vaikšto, dirba, keliauja. Būdama VšĮ „Dailusis ornamentas“ vadove, moteris padeda į visavertį gyvenimą grįžti tiems panevėžiečiams, kuriuos negalia buvo uždariusi tarp keturių sienų. 

Eglė Kazarinienė su vyru Žydrūnu ir dukra Beatriče. (nuotr. asm. archyvo)
13

Tėvai skatino neužsidaryti namuose 

Eglė pasakoja, kad bėdų dėl silpnų kojų turi nuo gimimo. Kodėl dukra gimė turėdama šią negalią, tėvai taip ir nesužinojo, bet augino nesakydami, kad ji ko nors negali, neragino sėdėti namuose, atvirkščiai – skatino mokytis, siekti. „Nė kalbos nebuvo, kad sėdėčiau namie ir savęs gailėčiaus. Būtinai reikia stoti į aukštąją! Negalėsi eiti – vežiosiu!“ – ryžtingus tėčio žodžius prisimena Eglė. 

REKLAMA

Eglę nuoširdžiai globojo jos mokyklos, vėliau – ir studijų draugai, o vienas jų, Žydrūnas, tapo jos vyru. Jiedu užaugino dukrą Beatričę. Ji jau suaugusi, baigė mokslus, dirba ir gyvena Vilniuje. „Matomės ne kasdien, todėl nepaprastai džiaugiuosi bendrais šeimos savaitgaliais. Turim ir mažų šeimos tradicijų – pasibūti kartu Birštone, Lietuvos pajūryje, išvažiuoti į kelionę“, – pasakoja E. Kazarinienė. 

Kelionės – pagrindinė jos aistra. „Kai išvykstame, noriu pamatyti viską! Tada savo silpnomis kojelėmis daugiausia iš visos mūsų šeimos nueinu, – juokiasi Eglė. – Žinoma, po 9 operacijų vis tiek kojas paskauda, bet argi tai svarbu?“ 

Ir darbe rašydama projektus, ieškodama galimybių juos įgyvendinti ji daug nužingsniuoja. „Kokią veiklą man smagiausia organizuoti? Žinoma, išvykas ir keliones“, – šypsosi moteris. Štai ir šįmet kelios išvykos suplanuotos, šį kartą teko ne tik galvoti apie kelionių programą, bet ir derintis prie saugos reikalavimų. 

(13 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Užimtumo centro vadovė: „Neatiduokime žmonių vienatvei“

Pakeitė profesiją 

E. Kazarinienė pasakoja, kad dirbti „Dailiajame ornamente“ pradėjo netikėtai. „ Esu inžinierė elektrikė, bet dirbti pagal specialybę taip ir neteko. Vieną dieną užėjau į dar neseniai įsikūrusį „Dailųjį ornamentą“, susipažinau su jo įkūrėja ir tuomete vadove Stasele Balčiūniene, ji ir pakalbino mane. Pakalbino ir prisikalbino, – pasakoja Eglė. – Pradžioje buvau tik lankytoja, paskui įsidarbinau tekstų rinkėja, socialine vadybininke, o vieną dieną gavau pasiūlymą vadovauti „Dailiajam ornamentui“, ir taip dirbu jau 16 metų.“ 

REKLAMA

Pasakodama apie savo darbą Eglė sako, kad šis centras negalią turintiems žmonėms nėra tik galimybė atskleisti savo meninius gabumus, bet kur kas daugiau. Pasak Eglės, darbas „Dailiajame ornamente“ vyksta dviem kryptimis – organizuojama meninė ir sportinė veiklos. Gal jos ir atrodo labai skirtingos, tačiau viena sėkmingai papildo kitą. 

„Judėti, sportuoti – būtina. Juk ateina žmonės, užsisėdėję namuose, besiskundžiantys įvairiais skausmais visame kūne, o dėl negalios ir sunkiai judantys. Sveikos gyvensenos specialistė Rita Kuprienė kupina entuziazmo – vis nepailsta, naujų pratimų sugalvoja. Ir pastangos duoda rezultatų – prieš keletą metų reikėjo žmones kviesti ir kalbinti ateiti į mankštas, o dabar net lankymo grafiką tenka padaryti, nebetelpa visi norintys“, – džiaugiasi centro vadovė. 

Eglė pasakoja apie Jolantą, kuri po sunkios traumos labai sunkiai judėjo. Į centrą ją vos einančią atvedė bičiuliai. Užsispyrusi moteris jau 15 metų mankštinasi ir eina vis tvirtesniais žingsniais. Pati Jolanta pasakoja, kad po traumos daug metų sėdėjo užsidariusi, nedrįso kur nors kreiptis, dalyvauti, bet atėjo ir pasiliko. 

Ar informacija lengvai suprantama kalba turėtų būti pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Nežinau, man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar informacija lengvai suprantama kalba turėtų būti pateikiama visų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėse?
Taip
90.7%
Ne
2.3%
Nežinau, man tai neaktualu
7%

REKLAMA

Ištikimos lankytojos 

Jau pats centro pavadinimas sako, kad didžiausią dalį čia užima meninė veikla. Šiuos užsiėmimus veda dailės mokytoja Danutė Kalendienė. „Mūsų centro lankytojų sukurti darbai pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir po svečias šalis. Parodose, mugėse, žmonių namuose – visur jų rasite. O juk darbų autorės ne profesionalės, tiesiog bendramintės“, – didžiuodamasi sako Eglė. 

Į Panevėžio užimtumo centrą „Dailusis ornamentas“ negalią turintys žmonės renkasi jau 22 metus, jie kalbasi, diskutuoja ir kuria – nuoširdžiai, emocingai. Per metus čia apsilanko apie 120 žmonių. Kiekvienas atsineša savo gyvenimo istorijas, išgyvenimus, tik ne visi drįsta juos išsakyti, kartais tik pasėdi, patyli ir vėl išeina. Vis dėlto neretai sugrįžta. 

Genutė, dabar jau aktyvi centro lankytoja, pasakoja, kad dažnai eidavo pro pastatą, kuriame įsikūręs „Dailusis ornamentas“, ir nedrįsdavo užeiti. Sakė, kad jos akį traukė centro lankytojų dirbiniais išpuošti langai, bet kad ji pati galėtų ką nors daryti – net mintelės neprisileido. Pirmą kartą atėjo, pasikalbėjo su Egle ir vėl keliems mėnesiams dingo. Vis dėlto grįžo ir po mėnesio užsiėmimų pasakė: „Anūkas, kuris gyvena Londone, mano pieštą paveikslą pamatė įstaigos feisbuko puslapyje. Parašė, kad gražus.“ 

„Ji mano draugė, – apie Genutę sako Regina. – Rytoj kartu eisim pasivaikščioti“. Anoks čia stebuklas drauge pasivaikščioti, pasakytų jaunas žmogus, bet, kai tau per 70, kai vaikai ir anūkai toli gyvena, o ir savo reikaluose paskendę, vienatvė tarsi sunkus akmuo užgula, spaudžia. Jautiesi kaltas, kad likai vienas, kad turi negalią, nors ta negalia iš išorės ir nematoma. 

REKLAMA

„Kai moterys pradeda tapyti, ant drobės gimsta lelijos ar rožės žiedas, ateina suvokimas: „Aš galiu kurti! Aš gyvenu!“, – sako Eglė ir vėl pasakoja apie savo moteris. Angelija patyrė daug stuburo, galvos operacijų, jos darbingumas – 35 proc. Kol galėjo, dirbo puse etato, tvarkė darbo saugą, bet išėjus į pensiją nebeliko į ką atsiremti. Negi įkyrėsi vaikams su savo skundais, kad liūdna, vieniša – nesupras. Kaip atėjo į „Dailųjį ornamentą“, taip ir pasiliko – jau 7 metus tapo, lipdo, atvirukus piešia. 

„Kai buvau mokinukė, neblogai piešdavau, bet paskui pamiršau, keturis vaikus užauginau, dirbti reikėjo, kada ten pieši. O dabar ranką lyg kas vedžiotų, tris kartus per savaitę einu. Ne tik piešiu, bet ir sportuoju“, – pasakoja Angelija. Beje, ji jau kelerius metus laimi simbolinį įstaigos Aktyviausio lankytojo prizą. „Ji ne tik ištikima lankytoja, bet ir puiki pagalbininkė. Jei tik prireikia pagalbos, tuoj čiumpa telefoną ir padeda viską organizuoti“, – Angelijai negaili gerų žodžių Eglė. 

Zita „Dailųjį ornamentą“ pradėjo lankyti prieš 14 metų. „Vienu metu darbai, šeimos rūpesčiai buvo atitraukę nuo veiklos, bet kai tik galėjau – grįžau, – pasakoja Zita. – Nuo jaunystės turiu pomėgį megzti, mėgstu siuvinėti, o piešusi nebuvau, atėjusi pabandžiau ir išėjo, pati netikėjau, kad galiu tapyti.“ 

Mažo centriuko dideli rūpesčiai 

„Užimtumo centras „Dailusis ornamentas“ gyvuoja jau 22 metus, mūsų metinis biudžetas – apie 20 tūkst. eurų. Centre dirba 4 specialistai, per metus įgyvendiname 5–6 projektus. Per dieną įstaigos organizuojamuose užsiėmimuose apsilanko apie 15–20 fizinę negalią turinčių panevėžiečių, – vardija centro vadovė. – Organizuojam projektus ir siūlom įvairios veiklos. Mūsų kasdienybė tikrai ne pilka – juk ir kuriame, ir sportuojame, ir keliaujame, ir klausomės paskaitų, organizuojame parodas. Dirbti smagu, ypač kai išgirsti tokių šiltų žodžių, kaip šiandien iš Jūratės: „Kokį nuostabų kolektyvą jūs subūrėte! Kaip miela ir gera pas jus ateiti!“ Tokie įvertinimai tikrai džiugina.“ 

REKLAMA

Su didesniais ar mažesniais rūpesčiais centrui tenka susidurti kasmet – tai ir nedideli atlyginimai, ir nerimas kiekvienų metų pabaigoje, kai baigiasi darbo sutartys, kai nežinai, kokie projektai ir kokios veiklos bus finansuojamos kitąmet. 

„Prieš porą metų nemažai rūpesčio sukėlė „Sodros“ mokesčių „grindys“, tačiau šią problemą išsprendėme – „pasidalijome“ vieną darbuotoją su kaimynine neįgaliųjų NVO, – sako E. Kazarinienė. – Šiemet didelį iššūkį metė karantinas: teko ne tik dirbti nuotoliniu būdu, bet ir įsigyti daug higienos, dezinfekcinių priemonių, o joms juk išlaidos nebuvo numatytos. Vis dėlto neišsigandome, dirbome. Su buhaltere Rita Paraščiakaite susėdusios skaičiavome, kiek kam skirti lėšų, kad ir priemonėms užtektų, ir dirbti saugu būtų. Ką tik sužinojome, kad padengti nenumatytas išlaidas padės skirta subsidija, taigi projektinės veiklos nenukentės. Dabar įtampą kelia 2022 m. pasikeisianti projektų finansavimo tvarka. Atrodo, dar toli, bet jau vis pagalvoju: ar atitiksime reikalavimus, ar galėsime ir toliau teikti paslaugas? Nesame išskirtiniai, tikriausiai tokios neramios mintys aplanko visus nevyriausybininkus.“ 

Eglė pasakoja, kad per karantiną centrą lankančios moterys kūrė ir sportavo namuose. Sveikatinimo specialistė R. Kuprienė joms telefonu patardavo, kokius pratimus atlikti, o dailės mokytoja D. Kalendienė konsultavo dailininkes, keramikes. „Darbeliai, ekskursijos ir visos kitos veiklos – puiku, bet žmonėms labiausiai reikia, kad šalia būtų kiti žmonės“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji prisimena, kad per karantiną jai dažnai skambindavo centro lankytojai. Išklausydavo informaciją, o paskui sakydavo, kad skambina, nes tiesiog pasiilgo, kad nori išgirsti balsą, pasikalbėti. 

REKLAMA

„Kai turi šeimą, negali suprasti, kaip jaučiasi žmogus, kuris gyvena vienas, koks svarbus įvykis jam sulaukti skambučio, būti išgirstam ir pačiam išgirsti kito balsą. „Galvojau, kad pamiršiu kalbėti“, – sakė man viena į aštuntą dešimtį įkopusi moteris. Kai ilgas savaites nematai kito žmogaus šalia, nepajauti iš jo sklindančios energijos, jautiesi kaip uždarytas į kalėjimo vienutę. Tokiose situacijose žmonės atsiduria ir ne vien dėl karantino, bet ir dėl negalios, vienišumo, socialinės atskirties“, – sako E. Kazarinienė. Nors aktyvi vadovė rašo įvairius projektus, stengiasi organizuoti kuo daugiau veiklų, tačiau žino: svarbiausia – neatiduoti žmonių vienatvei.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
I
Ignė
2020-08-01 14:52:46
Pranešti apie netinkamą komentarą
Šaunuolė moteris, įdomus straipsnis.
Atsakyti
0

P
PRL
2020-08-01 14:00:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
Puikiai.
Atsakyti
0

R
Regina
2020-08-02 19:15:31
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gerai, kad yra tokių puikių žmonių. Ačiū už straipsnį.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų