Ankstyvą spalio popietę kartu su muziejininke Irena Saulute Valaityte-Špakauskiene susitinkame netoli Rumšiškių tarpmiestinės stotelės.
Jau daugiau nei 25-erius metus 92-erių metų sulaukusi moteris kiekvieną rytą, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, čia atvažiuoja autobusu iš Kauno. Eidama tris kilometrus pėsčiomis, ji kiekvieną dieną pasiekia savo darbovietę – Liaudies buities muziejuje esančią jurtą (red. tremtinių būstas).
Irena – 1941 metų tremtinė, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narė. Moteris net šešerius metus su savo ketveriais metais vyresniu broliu praleido tremtyje, čia palaidojo ir savo motiną. Skaudi ir itin tragiška šeimos istorija sudomino rašytoją Rūtą Šepetį, o dar po kurio laiko romanas virto ir filmu, tokiu pat pavadinimu „Tarp pilkų debesų“.
Tačiau kokia yra tikroji, už kino kadrų likusi Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės istorija? Būtent ją, prabėgus 79-iems metams, išgirsite iš pačios tremtinės lūpų.
Idiliška ir patriotizmo kupina šeima
Irena Saulutė Valaitytė – karininko Prano Valaičio ir dvarininkaitės Liudvikos Misevičiūtės dukra.
Iš Vidgirių kaimo kilęs karininkas Pranas Valaitis jau nuo pat paauglystės pasižymėjo itin stipriu patriotizmu. Dar būdamas aštuoniolikmetis, jis įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, o vėliau baigė ir Kauno karo mokyklą.
Tuo metu dvejais metais už būsimą vyrą jaunesnė dvaro savininkų dukra Liudvika Misevičiūtė mokėsi Varšuvos pensione, vėliau baigė Švėkšnos gimnaziją. Likimui suvedus šiuos du jaunus žmones, 1923 metais jie susituokė.
Netrukus pora susilaukė dviejų vaikų, sūnaus Romualdo ir ketveriais metais jaunesnės dukros Irenos Saulutės. Taip po truputį mezgėsi itin stiprus ir idiliškas šeimos ryšys, P. Valaitis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o L. Valaitienė šeimininkavo namuose.
Deja, dėl P. Valaičio tarnybos šeimai dažnai tekdavo keisti gyvenamąją vietą. Jie gyveno Tauragėje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje ir Klaipėdoje.
Valaičiai mėgo lankytis Valstybės teatre, pramogaudavo Birštone, o poilsiaudavo Palangoje.
Lemtinga birželio naktis
1941-ųjų metų birželis, Lietuvoje jaučiamos slogios nuotaikos, P. Valaitis namuose apsilanko itin retai, o L. Valaitienė kartu su savo vaikais vis keičia gyvenamąją vietą. Birželio 13-ąją, mokslo baigimo dieną, namuose pagaliau susirenka visa šeima, iš Šakių gimnazijos namo pargrįžta ir šešiolikmetis sūnus Romualdas.
Šeimą išgąsdina trankūs durų beldimai, į namus įsiveržia ginkluoti sovietų kareiviai. Dabar į skaudžius tos dienos prisiminimus sugrįžusi Irena, kaip niekada aiškiai regi kraupius tuometinius įvykius.
„Jūsų karta net neįsivaizduoja, koks tuomet stiprus buvo teroras. Kadangi namuose suėmė ir mus su broliu, o kalėjimo vaikams nebuvo, tėvams kilo tik vienintelė mintis – mus visus sušaudys“, – skaudžiai žodžius renka Irena.
Pro namų duris šeima buvo išvyta beveik be jokių daiktų, dėvėjo tik savo vasarinius drabužius. Irena prisimena, kad jos mama dar pasiėmė nuotraukų albumą, tačiau tėtis mamai pasakė tik šiuos žodžius – „Padėk, nes vis tiek mus visus sušaudys, gal saviškiai ras“.
Vėliau sekė sunkvežimis, po kurio dar ir dar vienas. Netrukus šeima pasiekė traukinių stotį, kurioje tremtinių laukė ginkluoti sovietų kareiviai. Geležinkelio stotyje P. Valaitį iš karto atskyrė nuo šeimos.
„Jie labai keikėsi, vis rėkavo, o buvo tamsi vasaros naktis. Mus pirmuosius įstūmė į vieną iš traukinio vagonų, atplėšė nuo tėčio. Mes žinojome, kad tėvelis yra tame pačiame traukinyje, kitame vagone. Vėliau, po kelių naktų, Naujoje Vilnioje vyrų vagonus atskyrė“, – pasakoja tremtinė.
Šeima ištremta, tėtis – sušaudytas
Būdama trylikametė, prieš iškeliaudama į tremtį, Irena dar spėjo pamatyti savo tėtį. Užšokusi ant kareivio ir šaukdama, per plyšį ji paskutinį kartą pamatė savo tėtį.
P. Valaitis buvo nuvežtas į Rešiotų lagerį, o L. Valaitienė su savo dukra ir sūnumi buvo ištremti į Altajaus kraštą, Turočiak gyvenvietę. Moteriai pavyko kurį laiką susirašinėti laiškais su savo vyru, tačiau po kurio laiko susirašinėjimas nutrūko.
Traukinio vagoną, kuriame buvo vežama su savo šeima, Irena regi dar ir dabar. Vidutiniškai tokios kelionės trukdavo net apie mėnesį ar du. Jame sausakimšai buvo sutalpinami tremtiniai, o net ir mažiausi plyšiai viršuje – uždaromi, tam, kad kiti galvotų, jog šiuose vagonuose yra vežamas maistas arba gyvuliai.
Tokio vagono viduje buvo įrengta vienintelė skylė, kuri tremtiniams atstodavo tualetą. Nemažai žmonių ir net kūdikių mirė jau bevežami tokiuose vagonuose, kiti nualpdavo, vos išlipę. Po ilgos kelionės, Irena su savo šeima pasiekė Altajaus kraštą.
Bebūnant tremtyje, po metų P. Valaitis buvo sušaudytas, o jo šeima perkelta į Tit Ary salą, Arktyje prie Laptevų jūros.
Gyvenimas ledinėje jurtoje
Išsilaipinus Tit Ary saloje, Arktyje, tremtiniai turėjo ne tik dirbti sunkius darbus, bet po darbų patys statytis ir būstus, vadinamus jurtomis. Vienos jurtos statyba vyko apie dvi savaites, o joje gyvendavo net keturiasdešimt mamų su vaikais.
„Jokių rąstelių, buvo naudojamos nuolaužos ir ledas. Pradžioje nebuvo ir jokių grindų, tiesiai vietoje jų – įšalas. Jeigu liepos – rugpjūčio mėnesiais atšildavo, jurtoje atšilimo nebuvo. Visur buvo du aukštai gultų, maždaug 35 cm žmogui.
Viršuje priaugdavo maždaug du sprindžiai suodino ledo, tik kuriant, temperatūrą būdavo galima pakelti iki -2 laipsnių, o naktį temperatūra vėl krisdavo dar dviem laipsniais, ledas storėdavo, aplink būdavo balta“, – gyvenimą jurtoje prisimena Irena.
Juodas ledas ir aklina tamsa
Tit Ary saloje daugiausia buvo moterys su vaikais, nors Irena prisimena, kad labai maža dalis buvo ir vyrų, kaip jie ten pateko ir kodėl nebuvo atskirti, sunku pasakyti.
„Tik žinau, kad labai pavydėdavome jiems, kurie turėjo šalia savęs tėčius. Nors nuo bado mirė ir vyrai, bet vis tik tai, kai apgalvoji jau po tiek dešimtmečių, dalis tų šeimų, kurių tėčiai buvo neatskirti, jų vaikų liko daugiau gyvų. Jie kentė tą patį badą ir šaltį, bet gal ta atrama mamoms, tėčio buvimas šalia jiems padėjo“, – mąsto pašnekovė.
Gyvenimą ledinėje jurtoje įsivaizduoti sunku. Tačiau ir pati Irena, kalbėdama Liaudies buities muziejuje atkurtoje tuometinėje jurtoje, šypteli, jog ši jurta yra tarsi princo vasarnamis, palyginus su vieta, kurioje teko gyventi Valaičių šeimai.
„Įsivaizduokite juodą ledą, aklą tamsą, veidų nesimato, nuo šalčio atsiveriančios varvančios žaizdos ant kūno, o vaistų nėra. Nėra šviesos, o išvežti žmonės su vasariniais rūbais“, – priduria ji.
Kęsdavo atviras žaizdas ir nušalimus
Skorbutas (red. liga, kurią sukelia vitamino C trūkumas. Liga pasireiškia odos ragėjimo sutrikimais ir besiplečiančiu kraujavimu. Kraujas išsilieja odoje, raumenyse, vidaus organuose), šaltis, vargas ir badas – tai teko ištverti visoms ištremtoms lietuvių šeimoms.
Pati Irena prisimena, kad saloje jiems tekdavo dirbti įvairius darbus, tarp kurių buvo ir rąstų rinkimas. Taip į medžio paieškas buvo pasiunčiamos rogės, kuriose sėdėdavo vaikai su kirviais.
Motinos dažniausiai dirbdavo prie žuvies gaudymo, tačiau jeigu kareiviai sugaudavo, vagiant bent žuvies gabalėlį ar medžio atraižą, kalėjimas buvo garantuotas bent trims metams.
Tit Ary saloje mirė apie trečdalis čia išsilaipinusių tremtinių, Irena iki dabar prisimena aplink buvusius lavonų vaizdus. Čia tremtiniai daugiau niekada nebuvo atvežti, o likę gyvieji palaipsniui buvo perkeliami į piečiau esančias vietas.
Tremtyje Irena iš viso prabuvo šešerius metus, tačiau Tit Ary saloje sunkumų neatlaikė jos mama L. Valaitienė. Saloje išsekusi moteris dvejus metus išstengė tik gulėti, kęsdama stiprius skorbuto ir bado sukeltus skausmus. Moteris mirė 1946 metais, sulaukusi 44-erių metų.
L. Valaitienė buvo palaidota saloje, jos sūnus Romualdas savo rankomis, pats vienas, pramušęs storą ledo sluoksnį, čia palaidojo mamą. O Irena ant pačių sukonstruoto karsto rastais dažais užrašė lietuviškąjį „Amžinąjį Atilsį“ ženklą.
Po 43 metų surado mamos kapą
Iš tremties Irena grįžo praėjus metams po mamos mirties. Prasidėjus Atgimimui, 1989 metais Irena dalyvavo ekspedicijoje į tremties vietas prie Laptevų jūros. Jos metu Tit Ary saloje buvo pastatyti keturi paminklai čia gyvenusiems tremtiniams, sutvarkyti kapai.
Irenos širdyje ilgai ruseno viltis surasti mamos kapą, galbūt tai būtų galima pavadinti sėkme ir stebuklu iš vieno milijono, nes moteriai ekspedicijos metu tai pasisekė padaryti.
„Ten buvo tiek daug kaukolių, kaulų, įvairių kauburėlių. Aš tikrai nežinau kaip, bet aš išlipau, pamenu, prisimerkusi iš laivo, ir tam, kad niekas man netrukdytų, viena nuėjau į salos galą, kur buvo palaidota mano mama. Visai impulsyviai ant vieno iš kauburėlio uždegiau liepsnelę“, – prisimena moteris.
Devyni vyrai pusantros paros laužtuvais kalė ledą, kol buvo pasiekta tuomet dar vaikų sukonstruota dėžė. „Aš iš karto žinojau, kad pataikėme. Ant dangčio atpažinau savo rašyseną“, – šypteli ji.
Irenai iki šiol kelia nuostabą, kaip tuomet jos brolis Romualdas sugebėjo pats vienas iškirsti ledą dėžei, kai tai net 1,5 paros darė devyni, sveiki, ką tik atvažiavę vyrai.
Atidengusi dėžę, Irena dar labiau nustebo. Jos mama nebuvo nė kiek pasikeitusi, o veide matėsi vis dar ta pati nuoširdi šypsena, būtent šaltis užkonservavo moters palaikus.
Į Kauną parvežtus palaikus Irena palaidojo Karmėlavos kapinėse, kur greta įkūrė simbolinį tėčio kapą.
Po tremties teko slapstytis
Po tremties Irena į Lietuvą nelegaliai sugrįžo 1947 metais, jos Lietuvoje neregistravo, moteriai grėsė net trejų metų kalėjimas, todėl ji ilgą laiką slapstėsi. Apie šį laikotarpį moteris nėra linkusi detaliai kalbėti, tačiau tik priduria, jog atsikvėpti ji galėjo tik po daug metų.
„Mes stengiamės išlikti lietuviais, stengiamės, kad ta lietuviškumo kibirkštėlė neužgestų. Mūsų šeimoje patriotizmas buvo natūralus, todėl išlaikyti tą dvasią ir perduoti savo vaikams, anūkams stengiausi ir aš“, – sako ji.
2011 metais, besiremdama Irenos šeimos istorija, rašytoja Rūta Šepetys sukūrė romaną „Tarp pilkų debesų“, o 2018 metais pagal jį buvo sukurtas ir režisieriaus Mariaus Markevičiaus filmas tuo pačiu pavadinimu.
Išvysti šį filmą jau sekmadienį galės ir visi TV3 žiūrovai, o filmo premjeroje dalyvavusi pati Irena šypteli, kad filmas jai iš tiesų paliko įspūdį.
„Filmas man labai patiko. Ačiū dievui, kad tiek Rūta, tiek režisierius Marius ėmėsi šios temos, kuri Lietuvoje iki tol nebuvo stipriai vystoma. Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga. Nors tyliai šypteliu, kad neįmanoma to viso siaubo, tos tragedijos perteikti. Be kritikos, sakau sau, kad viskas yra per švelnu, nes tokio siaubo atkurti tiesiog neįmanoma“, – priduria Irena.
___________________________________________________________________________________________________________
1958 metais gavusi pasą, Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė baigė medicinos mokyklą ir tapo felčere. Ji dirbo medicinos punktuose, gide ekskursijų biure. 1960 metais moteris susituokė su inžinieriumi Stasiu Špakausku, užaugino dukterį Rasą.
Jau daugiau nei 25-erius metus Irena dirba Liaudies buities muziejuje. Čia ji veda ekskursijas atkurtoje jurtoje ir unikaliame to laikmečio sovietiniame vagone dalinasi savo patirtais išgyvenimais su turistais iš viso pasaulio. Moteris šiuo metu yra sulaukusi 91-erių metų, tačiau kiekvieną dieną važiuoja į darbą autobusu ir čia nueina daugiau nei šešis kilometrus pėsčiomis per dieną.
Reportažą apie Ireną žiūrėkite:
