Dar prieš dešimtmetį automobilių kėbulo numerio klastojimas buvo santykinai primityvus procesas. Patyrusio specialisto akis galėjo pastebėti nekokybišką numerių iškalimą, kėbulo žymų neatitikimus ar įtartinai atrodančius remonto darbus aplink kėbulo numerio lentelę.
Tačiau šiandien rizika įsigyti automobilį su suklastotu kėbulo numeriu yra kur kas didesnė, mat nusikaltėliai naudoja originalias detales bei lenteles, paimtas iš automobilių, kurie oficialiai turi arba turėjo būti utilizuoti.
Be to, Europolo „SOCTA“ ataskaitose transporto priemonių tapatybės klastojimas įvardijamas kaip viena iš pamatinių organizuoto nusikalstamumo veiklų, leidžiančių legalizuoti vogtą turtą visoje Europos Sąjungoje.
Tad jeigu nė vienas automobilio pirkėjas nėra nuo to apsaugotas, kokie saugikliai yra įdiegti registruojant automobilį Lietuvoje? Ir kokių priemonių reikėtų imtis, jeigu, visgi, įsigijote automobilį su suklastotu kėbulo numeriu?
Kaip vyksta automobilių patikra?
Remiantis valstybės įmonės „Regitra“ informacija, iš užsienio įvežtų transporto priemonių identifikaciniai numeriai (VIN) tikrinami Interpolo, Šengeno (SIS II) bei Europos šalių informacinėje sistemoje EUCARIS.
Šiose bazėse kaupiami įrašai apie užsienyje įvykdytas vagystes, taikomus areštus ar faktus, jog po avarijos automobilis buvo oficialiai atiduotas utilizavimui. Jei bandoma perregistruoti Lietuvoje jau važinėjusį automobilį, jo duomenys tikrinami vietos policijos registruose.
„Regitros“ atstovai taip pat pabrėžia, kad kartu atliekama ir fizinė kėbulo apžiūra. Teigiama, kad įstaigos darbuotojai pasitelkia specialius prietaisus galimiems klastojimo pėdsakams aptikti, o realias mašinos detalių pagaminimo datas lygina su pateiktais dokumentais.
Vis dėlto, demaskavus klastotę, institucijos vaidmuo baigiasi. Registracija yra nedelsiant stabdoma, o tyrimą perima teisėsauga.
Remiantis valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, per 2025 metus šalyje buvo nustatytos 69 transporto priemonės su galimai suklastotais ar klonuotais VIN numeriais. O per pirmuosius kelis 2026 m. mėnesius užfiksuoti jau 29 tokie atvejai.
Duomenys klastojami, bet ne masiškai
Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Jelena Sirgėdienė aiškina, jog kiekviena kartą gavus informacijos apie automobilį su suklastotu kėbulo numeriu pradedamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu ieškoma tikrųjų transporto priemonės savininkų.
Kaip rodo policijos praktika, absoliuti dauguma klonuotų automobilių į Lietuvą atkeliauja iš užsienio, o juos teisėtai įsigiję pirkėjai dažniausiai net nenutuokia tapę nusikaltimo aukomis.
Remiantis Informatikos ir ryšių departamento statistika, per 2025 metus dėl transporto priemonių identifikavimo numerių suklastojimo buvo pradėti 46 tyrimai. 2024-aisiais užregistruoti 56, o 2023-aisiais – 35 epizodai.
Pašnekovė pažymi, jog pastaraisiais metais sugriežtinus valstybės sienų kontrolę, Lietuvos, kaip nelegalaus tranzito valstybės, reikšmė Rytų rinkoms pastebimai sumažėjo.
Pasiteiravus ar Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai pastebi kaip keičiasi kėbulo numerio klastojimo metodai, J. Sirgėdienė atskleidė, kad yrėjai kaskart pasitelkia specialiųjų žinių turinčius ekspertus.
„Pasitaiko atvejų, kai vienoje transporto priemonėje aptinkamos keleto skirtingų automobilių dalys. Tai itin apsunkina galimybes nustatyti tikrąjį pradinį automobilio identifikacinį numerį“, – priduria J. Sirgėdienė.
Atpažinti tokį automobilį – sudėtinga
Nors klastotojų meistriškumas auga ir fizinė apžiūra reikalauja specifinių ekspertų žinių, neretai pirmuosius pavojaus signalus galima pamatyti dar skaitmeninėje erdvėje.
Automobilių istorijos patikros platformos „carVertical“ rinkos ekspertas Matas Buzelis pastebi, kad VIN klonavimas yra itin sunkus nusikaltimas, todėl masiškai ši schema nėra plėtojama.
Pasak jo, įmonės analitikai per visą istoriją atrado tik dviženklį skaičių tokių transporto priemonių, tad tikimybė eiliniam pirkėjui netyčia įsigyti kloną išlieka maža.
Vis dėlto, susidūrus su tokiais atvejais, pagrindinis indikatorius, leidžiantis atsekti klastotes, yra duomenų anomalijos.
Pavyzdžiui, galimą duomenų klastojimą gali išduoti kai tam pačiam automobiliui techninė apžiūra atliekama vienoje valstybėje, o vos po mėnesio – jau kitoje. Kai toks informacijos, apimančios draudimo polisų ar eismo įvykių įrašus, dubliavimasis tęsiasi kelerius metus, tampa akivaizdu, jog faktiškai egzistuoja dvi skirtingos transporto priemonės.
Tačiau M. Buzelis pabrėžia, kad net ir turint reikalingus duomenis, klastotės atpažinimas reikalauja ypatingo atidumo, nes nusikaltėliai idealiai atitaiko automobilių markes bei modelius ir siekia meistriškai paslėpti virinimo siūles.
„Tokie atvejai gali būti identifikuojami tik kruopščiai apžiūrint automobilį, lyginant įrangos sudėtį ir istorinius įrašus su realia transporto priemonės būkle. Identifikuoti du skirtingus automobilius, kurie naudoja tą patį kėbulo numerį, be istorinių duomenų analizės yra beveik neįmanoma“, – pabrėžia automobilių rinkos ekspertas.
Ar automobilį įmanoma atgauti?
Identifikavus suklastotą kėbulo numerį, net ir apie nusikaltimą nežinojęs pirkėjas atsiduria teisinėje aklavietėje.
Nors asmuo automobilį įsigijo sąžiningai, LR Civilinis kodeksas numato, kad turtas iš įgijėjo gali būti išreikalautas, jei tikrasis savininkas jį prarado dėl nusikalstamos veikos. Advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ teisininko Manto Baigio teigimu, tokiais atvejais pirkėjo interesai lieka antroje vietoje.
„Tikrasis turto savininkas visais atvejais įgyja teisę susigrąžinti automobilį, o jį įsigijęs asmuo praranda nuosavybės teisę dėl padaryto nusikaltimo faktoriaus“, – sako M. Baigys.
„Jeigu pirkėjas pakliuvo į tokią situaciją, tai jis turi teisę civiline tvarka kreiptis į teismą ir reikalauti pinigų sugrąžinimo už įsigytą automobilį“, – priduria pašnekovas.
Vis dėlto, net jeigu teisme pavyks įrodyti savo tiesą, advokato M. Baigio teigimu, reali skolos išieškojimo praktika pirkėjui dažniausiai tampa varginančiu procesu, nes be teismo priteisto vykdomojo dokumento antstolis negali imtis jokių veiksmų. Galutinis rezultatas tiesiogiai priklauso nuo pardavėjo finansinės padėties, kurią nustato antstolis, pradėjęs skolos išieškojimo procedūrą.
Jeigu asmuo nedirba ir jokio turto neturi, skola nebus išieškota“, – apibendrina teisininkas. Nors tikimybė atgauti lėšas padidėja pardavėjui įsidarbinus oficialiai ar priėmus palikimą, nukentėjęs automobilio pirkėjas privalo apsišarvuoti kantrybei.
Priverstinis skolos grąžinimas neretai trunka daug metų, o procesas gali virsti beprasmiu bylinėjimosi maratonu.
Spąstai pirkėjams – akivaizdūs
Situaciją dar labiau pablogina Lietuvos automobilių rinkoje vis dar gajus „kauferių“ – suklastotų užsienietiškų pirkimo–pardavimo sutarčių – fenomenas.
M. Baigys pabrėžia, kad pasirašius tokį dokumentą, tikrasis perpardavinėtojas sandoryje formaliai neegzistuoja, todėl patraukti jį atsakomybėn yra beveik neįmanoma. Pirkėjas praranda bet kokią teisinę apsaugą net ir dėl paslėptų defektų.
Pirkėjai taip pat dažnai patys pakliūna į dar vienus spąstus – jie sutinka pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti mažesnę sumą, nei sumokama realiai.
Nors teisme tikrąją kainą dar galima bandyti įrodyti pasitelkiant asmeninius susirašinėjimus ar liudytojų parodymus, tai tampa milžiniška papildoma našta.
Nors pardavėjas teisiškai privalo garantuoti, kad automobilis yra jo nuosavybė, M. Baigys įspėja nepasikliauti stebuklingomis sutarties formuluotėmis.
„Jeigu pardavėjas nerodo jokio geranoriškumo ir atsisako grąžinti pinigus be teismo, tai jokia papildoma nuostata sutartyje nepagreitins proceso. Teks keliauti į teismus ir praeiti visą teismų maratoną.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
