Sovietinė ideologija niekaip nedingsta iš Lietuvos padangės. Žurnaluose, laikraščiuose, internete vis pasirodo straipsnių, kuriuose jų autoriai kaltina Lietuvą ir kitas Baltijos šalis iškreiptu istorijos pateikimu, jos klastojimu, neteisingais vadovėliais, knygomis ir etc.
Buvęs Rusijos prezidentas, dabartinis ministras pirmininkas yra ne kartą nurodęs rašyti „teisingą“ istoriją. Tai uoliai atlieka Kremliaus dvaro istorikai ir Lietuvoje bei kitoje „privilegijuotų interesų zonoje“ (anksčiau vadintoje „artimuoju užsieniu“) besibūriuojantys neobolševikai ir Rusijos ambasadų globojamos „tėvynainių“ organizacijos.
Praėjusią vasarą Seligeryje (Rusija) vykusiame valstybinės Rusijos partijos kuruojamajame jaunimo renginyje kliuvo ne tik neįtikusiems politikams, rašytojams bei žurnalistams, bet ir visoms Baltijos šalims. Latviai melagiais tapo už sovietinio partizano V. Kononovo, karo metu Latvijoje žudžiusio taikius gyventojus, teismo procesą, estai – už Bronzinio kario paminklo, pastatyto sovietų kariams, iškėlimą iš Talino centro... Lietuva buvo išvadinta melage už tai, kad „Lietuvoje svastika yra laikoma nacionaliniu turtu, paveldu“.
Apie prieš Lietuvą ir jos istoriją vykdomą puolimą „Balsas.lt“ neseniai rašė. Pranešėme ir apie tai, kad ilgai miegojusi Lietuvos prokuratūra pagaliau pastebėjo atgijusius mėginimus šmeižti Sausio 13-osios aukų atminimą, mėginimus, artėjant šių žudynių dvidešimtmečiui, vėl pasityčioti iš tiesos ir dar kartą parėkauti, esą į save šaudėme patys, o jokie ne sovietų kariškiai.
Rusijoje priimtas įstatymas dėl atsakomybės už istorijos klastojimą. Kokį klastojimą? Kokios istorijos? Rusijoje archyvai vis dar užverti. Dar daugelis Rusijos „istorikų“ savo knygas ir straipsnius rašo remdamiesi ne archyviniais dokumentais, o savo ar savo sovietinių pirmtakų darbais, kartodami visas tuo metu ir vėliau išlieto melo upes.
Markas Soloninas – žinomas rusų istorikas, remdamasis dokumentiniais šaltiniais , parašęs keturias monografijas apie Antrąjį Pasaulinį karą, savo knygoje „Smegenų pudrinimas“ (tai yra literatūrinis šios knygos pavadinimo lietuviškas vertimas; originalo kalba „Мозгоимение. Фальшивая история Великой войны“). Grubus, bet tikslesnis lietuviškas knygos pavadinimas turėtų būti „Smegenų dulkinimas“ (atsiprašau), tačiau ne visai priimtinas skaitytojams, turintiems jautresnę klausą. Galima teigti, kad autorius šioje knygoje pateikia trumpą, visose savo knygose aprašytų dalies įvykių santrauką, nors ji neapima visų monografijose pateiktų faktų. Kartais knyga atrodo tarsi neišbaigta, peršokama nuo vienos temos prie kitos, reikia pasakyti, kad šia knyga Markas Soloninas norėjo aprėpti kuo daugiau epizodų ir kartu paprasta, prieinama visiems kalba, papasakoti apie tuos mūsų nuomonės formavimo, sąmonės prievartavimo būdus, kuriuos naudoja nesąžiningi istorikai, institucijos ir jiems tarnaujantys tokios rašliavos kūrėjai.
Knygoje pateikiami dažniausi mitai apie Antrąjį pasaulinį karą, parodoma, kaip lengvai galima juos paneigti; kokiu būdu buvo ir kaip yra lyginama ginkluotė, kaip pateikiami įvykiai stengiantis pateisinti savo kaltę, pateisinant savo pralaimėjimus. Šioje knygoje, naudodamas visai nedaug skaičių ir techninių smulkmenų, remdamasis vien sveika nuovoka ir nepaneigiamais faktais, autorius juokiasi iš istorijos šarlatanų.
„Smegenų pudrinime“ skaitytojas sužinos apie tai, kodėl Stalino rezoliucija ant dokumento „Galite pasiųsti savo „šaltinį“ < > pas job..ą motiną...“ sukėlė tokią sumaištį...
Kodėl ir kokią įtaką galėjo turėti karui „triusikai, kalsonai ir FAKKas“.
Mokate apskaičiuoti procentus? Nejaugi?!
Skaitytojas vėl susidurs su daugybe sovietinių ir naujausių pseudomokslinių išsigalvojimų, kurie gajūs ir kartojami įvairiuose straipsniuose ne tik Rusijoje bei kitose šalyse, bet taip pat ir Lietuvoje.
Mąstančiam skaitytojui knyga leis suprasti kokiu būdu, kokiais metodais ir kaip formuojama norima žmonių nuomonė apie įvykius.
Knygos leidėjas (leidykla „Briedis“) pateikia įdomias, gal kai kam dar nematytas iliustracijas, puikiai papildančias knygos idėjas.
Tai jau antra šioje leidykloje išleista Marko Solonino knyga. Pirmosios knygos „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, pasirodžiusios prieš metus, tiražas jau beveik išpirktas.
Galime daug ką nutylėti, „tyla - gera byla“, tačiau ne visada... Juk tuštumoje, tyloje bujoja „piktžolės“ - nenoras matyti tikrus įvykius, bandymas remiantis įstatymais pateikti nuomonę bei istoriją priimtiną valdžiai ar grupei žmonių.
Markas Soloninas, mes – vertėjas, leidėjai ir, manau, visi skaitytojai sutiks su nuomone, kad grafomaniški kūriniai labai pavojingi visuomenei ir todėl jie turi sulaukti ryžtingo įvertinimo ir atkirčio. Būtent toks šios knygos tikslas.
