• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Gyvena  partizanai, Lietuvos Laisvės kovotojai, tremtiniai, politiniai kaliniai….

Su Lietuva širdy jie būrėsi į pogrindžio gretas  kovai prieš pavergėjus pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu, su Lietuva širdy jie ruošė 1941 metų sukilimą, vėliau  pogrindyje jie grūmėsi su naciais, net dešimtį metų  Lietuvos miškuose  karštu karu  kovojo prieš  Sovietų  Sąjungą  jos antrosios okupacijos  pradžioje, vėliau vėl pogrindžio veikla  priešinosi lietuvių tautą naikinantiems iš Maskvos atsigrūdusiems komunistams.

REKLAMA
REKLAMA

Su  Lietuva širdy  jie kentėjo ir daugybė jų mirė sovietų kalėjimuose bei tremtyje, žuvo kovos laukuose. O kurie šias baisybes išgyveno ir liko gyvi, su ta pačia Lietuva širdy  kasmet renkasi  į  šalia Ariogalos tvyrantį įspūdingą Dubysos slėnį iš naujo susitikti, prisiminti anuos žiaurius laikus, pasidalinti įspūdžiais  apie savo išgyvenimus  ir, deja, - sunku net apie tai kalbėti - pasiskųsti savo vargana dalia. Taip, savo  vargana dalia  tikrąja to žodžio prasme jau laisvoje  Tėvynėje. Ir kaip Lietuvai dėl to ne gėda?

REKLAMA

Šie susibūrimai – šiemetinis įvyko rugpjūčio 4 -5 dienomis - pradėjo vos tik nepriklausomybę atkūrus. Paskata ir turbūt pagrindinė  priežastis buvo ieškojimas sau prideramos padėties, kurios jie tuojau pat  pasigedo. Juk kas daugiau, jeigu ne šie kovotojai ir  kentėtojai – partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai - taigi daugiausia  Lietuvai nusipelnę žmonės grumtynėse dėl tėvynės laisvės, atkurtoje valstybėje  pirmiausia  turėjo būti pastebėti, pripažinti, pagerbti ir, pagal  galimybes, aprūpinti kaip galima geresnėmis bent  buitinio gyvenimo  sąlygomis?

REKLAMA
REKLAMA

Ar jie neturėjo pagrindo bent tokios padėties tikėtis? Ir ar kam nors dėl to dar reikėjo  abejoti?  Tačiau, deja, taip neįvyko. Ir kaip dabar matom, į tą pusę mažai kas kreipė dėmesį. Pereinamuoju laikotarpiu į viršų išplaukę įvairūs apsukruoliai, ne tik nevargę ir nekentėję, bet gerai, o kai kurie, sugebėję meiliau  prisilaižyti prie maskvinių, okupacijos laikotarpiu net labai gerai gyvenę, pasinaudodami proga į savo rankas susigriebė valdžią  ir vėl  gerą gyvenimą  susikūrė sau. O tremtyje bei kalėjimuose suvargę, nors ir  į tėvynę  grįžę, bet čia irgi nusikaltėliais laikomi ir dėl to neturėję galimybių įsigyti nei reikiamo išsilavinimo, nei patirties, lietuviai patriotai liko užguiti ir po kampus stumdomi varguoliai. O tarp tų apsukruolių,  iš kurių ne vienas  dabar arba vėl, kaip minėjau, sėdi valdžioje, arba, “susiprivatinimo” būdu pasigrobęs sovietmečiu vadovautą įmonę, milijonus varto, yra ir buvusių  kalinių tardytojų, teisėjų, trėmėjų. Buvę partizanai tokiem  - tik banditai. Prisiminkim pareigingą sovietinį prokurorą Bičkauską, tardžiusį ir į kalėjimą  įgrūdusi  pogrindžio veikėją lietuvį patriotą  kunigą Svarinską. Arba Tamarą Birmontienę, politiniais sumetimais į  Konstitucinį Teismą  įropštintą ir dėl Lietuvos laisvės daug metų  triūsusių  pokario išeivių teises į Lietuvos pilietybę  atiminėjančią. Kaip tremtiniams, politiniams  kaliniams bei partizanams su tokia padėtimi susigyventi? Kaip iš kuklių, net tris kartus mažesnių negu buvusių okupanto kariuomenės  Lietuvoje likusių gyventi karininkų, pensijų  besiverčiantiems doriems lietuviams patriotams tokią  neteisybę  pakęsti? Su Lietuva širdy, kai jų  likimus apsprendžia tie patys buvę sovietinės okupacinės valdžios, pagal politologą docentą Vytautą Radžvilą, partiniai nomenklatūrininkai, aišku,  be  jokios Lietuvos širdy.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dėl to kiekvienais metais Dubysos slėnio susibūrimuose šie  garbingi lietuvių tautos sūnūs aptaria savo nesikeičiančią skurdžią padėtį, iš naujo rašo reikalavimus Lietuvos valdžiom, vildamiesi, kad gal kaip nors kada nors jie bus išgirsti ir į juos  bus atsižvelgta. Tokie raštai buvo  paruošti, visų sutarimu  priimti ir Lietuvos vyriausybei pasiųsti ir šiais metais. Juose prašoma iš Sovietų  Sąjungos atsakomybės paveldėtojos Rusijos reikalauti okupacijos padarytos žalos atlyginimo, atsiteisti už vergų darbą Sibirą, už suluošintą sveikatą tremtiniams bei politiniams kaliniams ir  mokėti pensijas, o iš Lietuvos  valdžių – jas bent  šiek tiek padidinti ir sudaryti  sąlygas ligotų tremtinių bei politinių kalinių nemokamam gydymui  bei vaistams. Tokiam uždaviniui  vykdyti dirva juk seniai paruošta, primena prašantieji. Jau  prieš aštuonerius  metus  Seimas priėmė okupacinės žalos atlyginimo įstatymą, pagal žinovų apskaičiavimus  įvertindamas ją 80 milijardų litų, okupacijos laikotarpį  aprėpiant nuo  1940 m. birželio 15 –tos iki 1991  m. sausio 13-tos. Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos tyrimo  centro  (LGGRTC) išlukštenti ir kiti duomenys. Pagal juos pirmosios sovietų  okupacijos laikotarpiu, nuo 1940  6  15  iki  1941  6  22, buvo suimta, įkalinta, nužudyta  11 000 Lietuvos  gyventojų, ištremta – 18 000, per birželio sukilimą žuvo 700. 1944  - 1953 m. suimta, įkalinta, tardyta - 180 000 žmonių, ištremta – 118 000,  partizanų ir rėmėjų  žuvo 20 500. 1954 -1986 m. suimta ir įkalinta 1 000, lageriuose ir kalėjimuose žuvo 20 000 -25 000, tremtyje mirė 28 000 (DELFI 2007 8  6). 1991 m. ginant Lietuvos  nepriklausomybę žuvo 23, sužeistų ir nukentėjusių  900 gyventojų. 

REKLAMA

Bet ir čia ne naujiena, nes tie patys duomenys buvo paskelbti dar 1994 -1997 m. Pasaulio Lietuvių  Bendruomenės (PLB) valdybos išleistuose pirmuose Lietuvos kovų ir  kančių istorijos tomuose, ir tik gera žinoti, kad dabar LGGRTC juos patvirtina, taip paneigdamas tada tais skaičiais suabejojusių sukeltą gana piktai leidėją  kaltinantį  triukšmą. Taigi visa tai seniai žinoma, todėl  Dubysos  slėnyje vėl  aidėjo priekaištai Lietuvos vyriausybei ir klausimas, kodėl  nejudama į priekį?

REKLAMA

Nepaisydama daugkartinių raginimų Lietuvos vyriausybė nepradeda derybų su Rusija nei dėl pensijų mokėjimo, nei dėl atsiteisimo už  buvusių  politinių kalinių bei tremtinių sužalotą sveikatą, nei apskritai dėl okupacijos žalos atlygimo, teigia vienas iš šiemetinio susirinkimo  paskelbtų  pasisakymų. Žinoma, jeigu jūs taip labai norit, šiuos reikalavimus Maskvai priminti galim, tačiau su ja dėl to nesipyksim, į priekaištą atsako premjeras Gediminas Kirkilas. Rusijai karo juk neskelbsim, paremia jį  Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas Justinas Karosas. Ir abu aiškina, kad Maskva  šių reikalavimų niekada neaptenkins, nes kalbų apie tai ji net  pradėti nenori. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vaikų darželio tauškalai. Tokie abiejų šių valdžios vyrų vieši pareiškimai Rusijai jau iš anksto leidžia žinoti, kad į tokius reikalavimus ji gali moti ranka, ir Lietuvos vadovybė dėl to nepyks. Nepyks, nes ir ji pati tokių derybų nenori. Nenori, nes nežino nei kaip jas pradėti, nei kaip toliau šiuo sunkiu  keliu eiti. Tai  patvirtina ir šiais metais Dubysos slėnyje kalbėjęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis. Kodėl Rusija norėtų derėtis, žinodama, kad ir Lietuva  to nenori? Kirkilui ir Karosui vertėtų  perskaityti  žydo autoriaus Normano G. Finkelsteino parašytą, Ingos Buškutės į lietuvių kalbą išverstą, pusantro šimto puslapių knygą   “The Holocaust Industry”.

REKLAMA

Iš jos jie sužinotų, kaip žydai milijardus  išsireikalavo už savo tautos kančias, nepaisydami, pyks  kas nors,  ar nepyks. Net ir iš  neutralios Šveicarijos. Toji  knyga gal ir juos šio amato pamokytų.

Bet gal ir nepadėtų. Juk Lietuvos nepriklausomybė sudarė jiems gero gyvenimo sąlygas, todėl reikia jomis naudotis, jas išlaikyti ir nepykinti Rusijos, kad ji ko nors negero neužsimanytų. O tas sąlygas iškovoję  partizanai, Laisvės kovotojai,  tremtiniai,  politiniai kaliniai  daugiau juk nebereikalingi. Jie tik visokių bėdų priežastis. O šalia to: kiek jų dar yra? Buvo laikai, kai į Dubysos slėnį suplaukdavo apie 20 000.  Dabar jų iš viso tiek nebeliko. Šiemetiniame  susibūrime buvo tik 5 000. Kitais metais jų nė tiek nebeatvyks. Visi jau per septyniasdešimt metų perkopę, greitai išmirs. O su jais  kartu numirs ir jų Lietuva širdy bei su ja susieti reikalavimai. Tad kam dar galvą sukti ir su Rusija pyktis?

Ir štai dar vienas įrodymas, kodėl  Lietuvai reikia  naujos politinės  krypties. Ir reikia skubiai. Taip pat ir naujos valdžios. Tokio nusiteikimo kaip Dubysos slėnio susibūrimo dalyviai. Be dabartinių nomenklatūrininkų ir be rusų  baimės. Su  Lietuva  širdy.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų