kodėl rusija

Šių metų rugsėjo 1-ąją JAV išplėtė sankcijų sąrašą Rusijai – į jų akiratį pakliuvo „Gazprom-media“ ir bendrovės, dalyvaujančios Kerčės tilto statybose. Tuo pat metu, ES duoda signalų, kad rugsėjo 15-ąją bus pratęstos jau galiojančios sankcijos Kremliui. Apie tai, kaip buvo priimamos sankcijos Rusijai, kokių tikslų tuo siekiama ir kodėl JAV laiko jas efektyviomis, leidinys „Meduza“ pakalbino Danieliu Friedu – JAV diplomatą, kuris šios šalies gynybos ministerijoje atsako už sankcijų taikymą.

Praėjus pusantros paros po skaudaus smūgio Rusijos išdidumui, ši imasi tradicinių jai veiksmų - į regioną atsiveža daugiau ir galingesnės ginkluotės, grasina ekonominėmis pasekmėmis, tačiau realių sankcijų nesiima. Be abejo, neapsieinama ir be konspiracinių teorijų apie Turkijos valdžios sąmokslą prieš Rusiją.

Kai Rusija pralaimės prasidėjusį naująjį šaltąjį karą, Vakarai turės užbaigti tai, ko neužbaigė dešimtojo dešimtmečio pradžioje, – pasiekti, kad Rusijoje įvyktų esminės permainos, net jei dauguma jos gyventojų manys, kad jiems tų permainų nereikia. Vakarai turėtų primesti pokyčius ir priversti Rusiją juos priimti. Taip portalui LRT.lt tvirtina Ukrainoje jau kelerius metus gyvenantis ir dirbantis žymus Rusijos žurnalistas Jevgenijus Kiseliovas.

Rusija kaltino Ukrainą neteisėtai pasisavinant didelį kiekį dujų, tačiau Europos Sąjunga mažiau dujų galėjo gauti ir dėl kitų priežasčių. Pasibaigus Maskvos ir Kijevo konfliktui, per Ukrainos teritoriją dujos iš Sibiro šiandien vėl teka į Vakarus. „Europa lengviau atsiduso, tačiau dujų transportavimo kelias tebėra rizikingas“, - pabrėžia analitikai. Šiemet dėl Maskvos ir Kijevo konflikto Europa nukentėjo itin stipriai.

Kol kas nieko blogo neįvyko. Rusijos karinis tranzitas per Lietuvą vyksta be incidentų. Viliuosi, kad Lietuvos žvalgyba žino, kas ir kokiais kiekiais vežama per valstybės teritoriją. Tačiau sunku patikėti, jog tokios viltys 100 procentų atitiktų realybę. Galima svarstyti ir ginčytis be galo ir be krašto, bet kitos, nelabai mums draugiškos valstybės karinis tranzitas niekam neteikia džiaugsmo. Ypač kai ta valstybė yra visais požiūriais daug kartų už mus stipresnė ir nepalyginti didesnė.

Šaltojo karo gūsis dvelktelėjo dar pernai, kai Rusija pakėlė į orą savo naikintuvus. Rusų tankams įvažiavus į Gruziją, apie šaltojo karo sugrįžimą prabilo visas pasaulis. Pernai pirmą kartą nuo sovietinių laikų rusų naikintuvai vėl pasirodė Vakarų zonoje, per plauką priartėjo prie Didžiosios Britanijos, praskrido pro Amerikos lėktuvnešį „Nimitz“ ir net pro vieną negyvenamą Japonijos salą.

Priklausymas rusų tautai visada buvo susijęs su vienokio ar kitokio ortodoksinio tikėjimo išpažinimu“ – šie garsaus rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo žodžiai iki šiol aktualūs. Vietoj stačiatikybės ir marksizmo ant nacionalinės ideologijos pjedestalo vis įnirtingiau veržiasi senas ir gerai pažįstamas rusų imperializmas.

Jeigu Rusijos karinis laivynas būtų priverstas pasitraukti iš Krymo, o Ukraina ir Gruzija įstotų į NATO, Juodoji jūra faktiškai taptų „vidine“ Aljanso jūra. Šių metų gegužės 20 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išleido dekretą, kuriame pavedė šalies vyriausybei iki liepos 20 d. parengti įstatymo projektą dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno iškeldinimo iš Sevastopolio uosto 2017 metais.

Rusija savo „pasilikimą“ Abchazijoje ir Pietų Osetijoje jau ima grįsti nebe siekiu atlikti tarpininko vaidmenį Gruzijos „įšaldytuose“ konfliktuose, tačiau per praktinį bendradarbiavimą stengiasi neformaliai integruoti Abchaziją ir Pietų Osetiją į savo federacinę struktūrą.