• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Didžiojo danų pasakininko Hanso Kristiano Anderseno kūriniai mėgstami Lietuvos teatralų – ne vieną pasaką į savo repertuarą buvo ar tebėra įtraukę dramos ar lėlių teatrai. Tačiau Lietuvos baleto scenoje H. K. Anderseno herojai nėra dažni svečiai – nepaisant to, kad rašytojas yra mokęsis šokti ir asmeniškai pažinojęs garsųjį savo amžininką choreografą Auguste‘ą Bournonvillį.

REKLAMA
REKLAMA

H. K. Anderseno pasaką „Sniego karalienė“, kurią, berods, į savo repertuarą yra įtraukęs ir Vilniuje veikiantis klasikinio ir šiuolaikinio šokio kolektyvas „Nuotaika“, didesnės apimties choreografiniam debiutui Kauno muzikiniame teatre pasirinko klaipėdietis Aleksandras Jankauskas; naujojo spektaklio premjera įvyko gruodžio 14 d.

REKLAMA

Kadaise mačiusi klasikinių „grand ballet“ pastatymus, šiandien Kauno muzikinio teatro scena atrodo gana kamerinė ir nedidukė, tačiau pakankama nuotaikingai baleto pasakai vaikams pastatyti. Spektaklio libreto ir muzikos redakcijos autorė Valentina Žukova, remdamasi žinomais ir mažiau žinomais Edwardo Griego ir Jano Sibeliaus kūriniais, sukomponavo nuotaikingą ir melodingą partitūrą, kurią perteikė Jono Janulevičiaus diriguojamas teatro orkestras, skambėjęs ir išraiškingai, ir jausmingai.

REKLAMA
REKLAMA

Tai jau ne pirmas choreografo darbas su V. Žukova – prieš penketą metų Klaipėdoje jie kartu dirbo, kurdami spektaklį „Joker“. Žinomą pasaką choreografas seka šokiu – čia beveik nėra pantomimos mizanscenų, o personažų dialogai vystomi apibendrintais, sąlygiškais judesiais; ne visiems personažams jie tinka – pavyzdžiui, abejonių kelia kai kurie žilagalvės Močiutės (šį vaidmenį santūriai ir šiltai sukūrė Antonina Masalkina) pasažai: ji ne tik kartkartėm sušvytruoja kojomis, bet ir leidžiasi Kajaus pakeliama. Pagal realias savo galimybes pernelyg vikriai šuoliuoja ir straksi Sniego senių ketvertas antrajame veiksme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kajaus ir Gerdos choreografinės scenos pakankamai žaismingos, nors gana aukštam atlikėjui Gintarui Visockiui lyg ir netinka berniukiškai vaikiška judesių stilizacija. Kur kas natūraliau ir organiškiau atrodo Gerda, kurią spektaklio premjeroje įkūnijo Justina Vitkutė. Jauna šokėja, prieš porą metų baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, jau anksčiau yra atkreipusi dėmesį nebloga šokio technika, gyvomis veido išraiškomis (ji sukūrė ir Saulės vaidmenį spektaklyje „Voro vestuvės“); šiame spektaklyje atlikdama klasikinio ir šiuolaikinio šokio pynėmis paremtą partiją, artistė žiūrovų palankumą pelno nuoširdumu ir energija.

REKLAMA

Panašiais principais choreografas sprendė Sniego karalienės plastinį įvaizdį; čia nemaža aukštų žingsnių, šuolių, pakankamai sudėtingų sukinių kombinacijų, kurių dermė gana įdomi ir atitinka efektingam ir apibendrintam antraštinio personažo charakteriui atskleisti. Šį vaidmenį premjeroje atliko jauna šokėja Auksė Mikalajūnaitė, užpraeitų metų M. K. Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus absolventė, sukūrusi išdidžios ir šaltos valdovės paveikslą; atskiri judesiai ir jų junginiai dar turės įgauti sklandumo ir tvirtumo, bet iš esmės tai sėkmingas artistės darbas.

REKLAMA

Klasikinio šokio estetika paremtas ir Pavasario vaidmuo, kurį šokėja Judita Zdanavičiūtė atliko su nuotaika ir pakankamai tvirtai, gana darniai šoko ir jos palydovės Gėlytės – Gintarė Daknytė ir Asta Minalgaitė.

Kitų spektaklio veikėjų choreografiniai paveikslai sukurti, remiantis plastiškesnėmis priemonėmis, čia daugiau ekspresijos ir improvizacijos. Patrauklios plėšikų scenos, vienodai azartiškos ir energingos pasirodė ir Plėšikų vadė Elena Jodikaitytė, ir duktė Asta Minalgaitė, gyvai pastatytas nykštukų šokis, tarp kurio atlikėjų įsijautimu išsiskyrė Nykštukų karalius Darius Grinius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vieną kartą pažiūrėjus spektaklį, sunku perprasti mažųjų žiūrovų poreikius ir reakcijas – atrodo, kad daugumai spektaklis patiko, juo labiau, kad kartu su Muzikinio teatro artistais jame dalyvavo Kauno choreografijos mokyklos auklėtiniai, atlikę žvėrelių ir nykštukų vaidmenis. Suvaldyti didelę grupę įvairaus amžiaus šokėjų – nemažas iššūkis choreografui, turinčiam surasti būdą tinkamai parodyti nevienodus artistų gebėjimus.

REKLAMA

Reikliau vertinant režisūrinį sprendimą, norėtųsi aiškesnio pasakojimo, detalių logikos (naktinį kostiumą Gerda užsivelka tiesiog ant savo suknelės; tik perskaičius programėlę tampa aišku, kad apsisiautę tiulio apsiaustais naminiai gyvūnėliai sušaldomi ir kt.), ryškesni galėtų būti ir kulminaciniai spektaklio taškai: Kajaus pagrobimas ir Sniego karalienės nugalėjimas. Daugiau įtaigos spektakliui galėtų suteikti labiau koordinuotas apšvietimas; apskritai spektaklis techniniu požiūriu gana sudėtingas: į viršų kyla Kajaus ir Gerdos lovos, leidžiasi tinklas, į kurį papuola Gerda, susidūrusi su plėšikais. Iš tiesų nelengva visa tai suvaldyti, todėl tikėtina, kad po keleto spektaklių baletas įgaus nuoseklesnį pavidalą. Tai pasakytina ir apie kai kuriuos sceninius efektus – pavyzdžiui, dūmus, kurie trumpam neutralizavo daugumą kosėti ir springti ėmusių parterio žiūrovų.

REKLAMA

Spektaklio dailininkė Ramunė Skrebūnaitė, žinoma iš nuotaikingų ir spalvingų darbų Keistuolių teatre, sukūrė įdomius gėlių, trolių, nykštukų kostiumus, tačiau ne visi drabužiai tinkamai išryškino pagrindinius personažus: agresyvi pasirodė oranžinė Gerdos suknelė, lyg ir nederėjusi prie vyšninių Kajaus kelnių su viena petneša, pernelyg natūralistinis buvo Močiutės garderobas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kurdama spektaklio scenografiją, dailininkė naudojo įvairios prigimties vaizdinius: tai ir projekcijos su kompiuterinės animacijos (Sniego karalienės veidas, į žiūrovus artėjantis langas, veidrodis) ar filmuotais (miško proskyna su šmirinėjančiu juodu padarėliu, medžių vainikai) vaizdais, ir ant tiulio tapytas laikrodis, ir butaforiniai objektai ar aplikacijos ant kulisų, kurie ne visur surado bendrą kalbą, kartais scena atrodė pernelyg tiršta daiktų, o kai kurie jų taip ir nebuvo panaudoti – pavyzdžiui, pasakoje tokie svarbūs baltųjų ir raudonųjų rožių kerai. Scenos fone stūksanti konstrukcija keitė savo paskirtį: buvo ir židiniu, ir Sniego karalienės sostu; galbūt veiksmingiau ją būtų galima išnaudoti ir plėšikų scenoje, užuot apklojus plėšikiškais apsiaustais.

REKLAMA

Geras spektaklio bruožas – pakankamai intensyvus ritmas, blaivus santykis su laiku, nesistengiant kalbėti daugiau ir ilgiau, nei būtina. Tai sugeba sutelkti ir vaikų, ir suaugusių dėmesį, nesukelia pagundos nuobodžiauti.

Gerai nuteikė artistų pastangos šokti darniai ir nuotaikingai. Kartu su šviesiomis ir giedromis muzikoje skambančiomis emocijomis tai graži teatro ir visų spektaklio kūrėjų dovana mažiausiems savo žiūrovams artėjančių šv. Kalėdų proga.

Nuotraukos iš Kauno muzikinio teatro archyvo


REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų