„Iškovota Nepriklausomybė turi užtikrinti Lietuvos žmonėms geresnį gyvenimą ne kur nors svetur, o čia, mūsų istorinėje Tėvynėje. Tik šis matas atspindi, kaip efektyviai dirba Vyriausybė“. Pasirašyčiau po šiais dviem sakiniais tūkstantį kartų, lyg prasikaltęs mokinukas, rašantis tą patį žodį ant lentos, jei iš tiesų tai būtų mano žodžiai. Bet kadangi tai yra XVI Vyriausybės programos pirmieji du sakiniai, surašyti politikų, tegul po jais rašosi premjeras Algirdas Butkevičius ir visas jo ministrų kabinetas.
Vyriausybės programoje pažadų yra šimtą kartų daugiau, nei konkrečių skaičių. Programą sudaro 539 punktai arba paprasčiau kalbant – 539 pažadai. Kai kurie pažadai nuvilia net nepradėjus jų įgyvendinti. Pavyzdžiui, tik populistiniais teiginiais žadama kovoti su besaikiu alkoholio vartojimu, nors ši piktžaizdė yra viena didžiausių problemų Lietuvoje. Pačioje programoje kalbama teiginiais „vykdysime aktyvią prevenciją“, kai reikėtų tiesiog skirti nuo surenkamų akcizų už alkoholį ir tabaką 1–5 proc. lėšų bei tas lėšas skirti blaivybės sąjūdžio organizacijoms. Jos kur kas aktyviau ir net efektyviau prevenciškai kovotų su alkoholio vartojimu, nes absoliučiai didžioji blaivybės sąjūdžio dalis gyvena vien entuziazmu ir net neturėdama lėšų, priverčia skaitytis su jos nuomone. Vien ko vertas Aurelijus Veryga, be jokių pinigų sugebantis statyti ant ausų visas valdžias ir stambiuosius alkoholio gamintojus. Galima tik įsivaizduoti, ką nuveiktų blaivininkai, jei kasmet gautų nors 5–10 milijonų litų.
Apskritai vertinant Vyriausybės programą, joje konkrečių skaičių beveik nerasite, išskyrus žodžius: „sieksime“, „užtikrinsime“, „užbaigsime“, „skatinsime“ ar „parengsime“. Vien todėl plačiau juos aptarinėti nėra prasmės, nes jie niekuo neįpareigoja, o tik išreiškia tam tikrą politinę valią.
Skaičius aptikau vos penkiuose punktuose. Pavyzdžiui, 85 punkte teigiama, kad atsigaunant ekonomikai, Vyriausybė ir vėl „sieks“, kad biudžetininkų minimalus darbo užmokestis „artėtų prie 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio“. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad 1000 litų MMA jau bus nuo sausio 1 d., o iki kadencijos pabaigos žadamas (kol kas, aišku, kalbomis) net iki 1700 Lt MMA (ponai, pamirškite tą 1509 Lt ribą), tikslas gal ir bus pasiektas.
Skaičių aptinkame ir 345 punkte, kur Vyriausybė žada sumažinti neasfaltuotų valstybinės reikšmės kelių dalį, 30 proc. Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų skiriant vietiniams keliams asfaltuoti. Dar kitame punkte įsipareigojama mokėti didesnes pensijas pareigūnams, ištarnavusiems 25 metus, o dar kitur bus garantuojamas saugus moksleivių nuvežimas į mokyklą, jei jie gyvena toliau nei 3 km nuo ugdymo įstaigos. Ir paskutinis pažadas, paremtas konkrečiu skaičiumi, tai įsipareigojimas kiekvienais metais atnaujinti bent po 3 proc. viešojo sektoriaus naudojamų pastatų ploto. Viskas. Taškas. Daugiau jokių skaičių. Jokių šimtais ar tūkstančiais surenovuotų kasmet namų, kaip žadėjo konservatoriai. Tai ką vis dėlto reiškia pažadai? Ar jais galima tikėti? Ir ar galima tikėti net tais dviem pirmaisiais sakiniais?
Kaip Vyriausybės darbo rezultatą, galime rinktis gyvenimo pagerėjimo kriterijų ir grįžusiais emigrantais. Dar galima bus lyginti tiek MMA dydį, valstybės skolos augimą/mažėjimą, nedarbo lygio rodiklį (veiklos pradžioje ir pabaigoje), emigraciją ir panašiai. Niekaip kitaip tos gerovės nepamatuosime. Nesame Butano karalystė, 1972 m. įvedusi naują ekonominį rodiklį – nacionalinį laimės produktą (laimės koeficientą).
Tad kai į Lietuvą grįš pirmieji 20 000 emigrantų (palyginus išvykusių ir atvykusių skaičių) iš dabar išvytų 0,5 milijono, premjerui paskambinęs nuoširdžiai pasakysiu „ačiū“. Jei per artimiausius pora metų jis sugrąžintų į namus 50 000, pažadu nusiųsti A. Butkevičiui ranka rašytą sveikinimą ir gėlių, o jei grįžtų per 4 metus 100 000, galiu surizikuot vienai dienai tapti Lietuvos socialdemokratų partijos nariu, kitą dieną iš jos išstoti ir pasiprašyti į Darbo partiją, o iš jos po dieną praleisti Rolando Pakso draugijoje ir Valdemaro Tomaševskio lenkų akcijoje. Būtų išties smagus nuotykis, o sykiu ir padėka tokiai Vyriausybei, kuri pagaliau ėmė rūpintis piliečiais, o ne savo politiniais interesais.
Deja, šiandien galvoju, kad gyvenime taip nebūna ir belieka suteikti A. Butkevičiui tą 100 dienų neliečiamybę, tikintis, kad visgi per tą laiką atsiras ir skaičiai.
