Nuo Saint Pete Beach pakrantės į aptemusios Meksikos įlankos vilnis žvelgia šurmuliuojančio Woody‘s baro terasa. Tarp būdingų šiai Floridos vietai pasiturinčių pensininkų veidų gali atpažinti besiilsinčius vokiečius ir Švento Patriko dienai įkaitusius airius. Su afro-amerikietiškų standartų fonogramomis bando susidoroti keli juodaodžiai dainininkai, neatsiginantys svaigstančių akių dėmesio ir ištiestų rankų.
Ar gali išmokyt kelis lietuviškus žodžius, kad grįžusi pasakyčiau savo mamai? - klausia rudaakė Susane, su vyru ir dar pora draugų iš Pensilvanijos atradusi savaitę atostogų. Nėra laiko ilgai istorijai. Suprantu, kad lietuvių angliakasių palikuonių Amerikoje yra labai daug. Susane vyras yra airis, arba kaip mūsuose sakytų - airių kilmės amerikietis. Gal net labiau išprusęs nei vidutinis Amerikos provincialas. Imamės repetuoti sakinį, kad tiktų ne tik mamai, bet ir vyrui. Susane ne itin gabi mokinė, tačiau baro triukšme išgirsta lietuviškai šnekančią draugiją. Jai dar pažįstama motinos kalbos melodija, nors nemoka nė vieno jos žodžio.
Kiek tokių žmonių šiandienėje Amerkoje? Kiek jų bus po kelių dešimčių metų? Ir svarbiausia, kaip skiriasi ir skirsis jų atmintis ir savijauta nuo airių? Mat šiuolaikinis lietuviškumas neįsivaizduojamas be lietuvių kalbos, o airiams kalba nė motais. Jie šneka angliškai jau kelis šimtmečius. Lietuviams reikia daugelio kolektyvinės tapatybės bruožų, kurie susiję su filologija. Airiams, atrodo, užtenka dviejų - garsiai rėkti, kad esi airis, ir uliavoti per Šventą Patriką. Kadaise, XIX amžiaus pabaigoje ir airiai, ir lietuviai priklausė žemiausiems imigrantų sluoksniams. Kartu dirbo sunkius rankų darbus ir lenktyniavo, kas daugiau išgers. Šiandien regisi, kad airių skaičius auga, o lietuviai sparčiai nyksta. Dar daugiau, šiandien lietuviai ištisais kaimais dirba airiams.
Nežinau, kaip šiemetiniame Vilniuje linksmintasi per patrikines. Tačiau kiekvieną pavasarį yra viena diena, kada galima pagalvoti, jog airiai dauginasi ne pagal gamtos, o kultūros ir rinkodaros išradingumo dėsnius. Ne tik ekonominis Airijos pakilimas prisideda prie airiškumo išsiplėtojimo. Ne mažiau svarbiu regisi ir į globaliojo pasaulio linksmybių mugę įdiegta airių šventė. Vietoj kompleksuoto, besistengiančio paslėpti savo kilmę imigranto į sceną įsiveržia savimi pasitinkintis žaliaplaukis gaivalas - jei ne švenčių čempionas, tai bent čempionato prizininkas.
Kas turi atsitikti, kad, tarim, Kaziuko diena bent lietuvius sutelktų labiau nei Valentino? Nekeliu tokių klausimų Susane. Ji nepaliauja aiškinti, kiek procentų ir kokio kraujo teka jos gyslomis. Nebandau atspėti, kiek airiško alaus gali ištirpti kraujyje. Nespėlioju ir apie tai, kiek lietuviškų garsų trumpame sakinyje liks po Švento Patriko dienos. Išsivaikštom kas sau, nešini savaisiais neaiškumais.
