Velykos yra džiaugsminga pavasario šventė, sklidina naujos gyvybės pumpurų, blausių pirmųjų žiedų, raštuotų ir spalvingų margučių, iškilmingų bažnytinių apeigų. Ši šventė daugeliui žmonių siejasi ir su maloniu pasižmonėjimu, sočiomis vaišėmis ir šventinės atvangos pramogomis. Buitinė Velykų švenčių plotmė Lietuvoje vyrauja. Ji reikalinga. Ji padeda žmogui nusipurtyti kasdienybės dulkes, atsitolinti nuo nepabaigiamų darbų, akimirkai stabtelėti ties gyvybės pergalės prieš mirtį pažadu.
Tačiau buitine šventės plotme Velykų prasmė nesibaigia. Visos Katalikų Bažnyčios – tiek dvasininkų, tiek ir sąmoningų krikščionių pasauliečių – pareiga siekti, kad daugiau žmonių galėtų džiaugtis ne vien buitiniu arba regimuoju Velykų pradu, bet galėtų pergyventi ir asmeninį persikeitimą, laiduojantį neregimą, dvasinį Velykų švenčių klodą. Senojo Testamento žodžiais tariant, tai būtų Paschos arba Perėjimo išgyvenimas, kurį žydai mini kaip išėjimą iš Egipto nelaisvės į Pažadėtąją Žemę, ir kurį Kristus – savo kraujo auka – pripildė naujos prasmės: Perėjimo iš žmogaus būtį smelkiančio blogio, nuodėmės nelaisvės į Kristaus teikiamą Prisikėlimo ir atsimainymo laisvę.
Šitas Perėjimo suvokimas ir jo apmąstymas būtų pats esmingiausias Velykų švenčių pradas. Susieti savo gyvenimą, savo asmeninę patirtį ir apsisprendimus su Kristaus įvykdytu žygiu, Jo mirtimi, Prisikėlimu ir gyvenimu, būtų tiesioginė žmogaus atsinaujinimo pastanga, jo asmeninis žygis „senojo“ žmogaus perkeitimo link.
Mūsų tautos dvasinio ir fizinio išsilaisvinimo žygis, prasidėjęs 1990 Kovo 11-ąją, turi nemaža panašumų su žydų išėjimu iš Egipto nelaisvės. Iš pradžių laisvės euforija uždegė beveik visus be išimties, atvedė minias žmonių į bažnyčias, šimtatūkstantiniais tiražais siūbtelėjo nauja spauda. Po to buvo stebimas ne mažiau ryškus atoslūgis.
Tačiau tai vargu ar yra nusivylimo ar net pasmerkimo vertas reiškinys. Tai labai žmogiška ir suprantama. Ir senovės žydai, entuziastingai pasikėlę išeiti iš Egipto vergovės, patyrę vargo bei nepriteklių, burbėjo prieš Mozę, nepaisant Dievo rodomų ženklų ir stebuklų. Ne visi žmonės aukštesnių dalykų ilgisi labai sąmoningai, juo labiau – ištvermingai jų siekia. Daugeliui jie yra brangūs tol, kol nereikalauja asmeninio apsiribojimo ar aukos. Natūralu, dalyvaujančiųjų ar norinčiųjų tęsti pradėtą žygį skaičius, dažniausiai, mažėja.
Kaip ir senovės žydai kelionėje per Sinajaus dykumas, kad ir murmėdami, priekaištaudami vedliams ar kartais net ir nusigręždami nuo savo pirmykščio apsisprendimo dėl prarastos tariamos gerovės vergijoje, lietuviai irgi tęsia savo kelionę į Pažadėtąją Žemę – dvasinio išsivadavimo iš vergystės blogiui Žemę, kuri iš esmės yra niekad galutinai nepasiekiamas idealas.
Dvasinės laisvės teritoriją – laisvės nuo žmogaus būtį smelkiančio blogio, nuodėmės – pašauktas ginti kiekvienas žmogus. Pascha arba Perėjimas velykinių varpų gaudesiu kviečia į žmonijos atpirkėjo Kristaus teikiamą Prisikėlimo ir Atsimainymo laisvę, žadina tapti tiesos rezistentu – kantriu ir ištvermingu piligrimu, jo maldininkiškoje kelionėje per gyvenimą už žmogaus vertės pripažinimą, tarpusavio solidarumą ir artimo meilę.
