• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kiek partijų Lietuvai reikia?

Kiek yra, tiek ir reikia, koks čia klausimas –  atsakys ne vienas mąstantis  skaitytojas. Kodėl  piliečiai partijas steigtų, jeigu jų nereikėtų? Vienam reikia vienokios, kitam  kitokios: pagal ketinamus siekti tikslus. Tačiau – tarkim, kad taip teigdamas aš klystu - daugumą jų steigėjų veda noras patekti į Seimą. Įkursiu partiją, tapsiu jos vadu, pirmas įsirašysiu į jos kandidatų į Seimą sąrašą ir, partijai peršokus rinkiminę penkių nuošimčių kartelę, sėdu  prie valdžios lovio, ir tikslas pasiektas, samprotauja steigėjas. Samprotavimas logiškas. Koks gi kitas tikslas galėtų  pateisinti dabar Lietuvoje veikiančių  partijų gausą. Girdim – jų net trisdešimt  penkios. Bet ar iš tikrųjų tiek jų  reikia, beje, ne jas kuriantiems būsimiems vadukams, bet valstybei  - jau kitas klausimas? Aišku ne – atsakys tas pats mąstantis skaitytojas.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau  yra ir kitas požiūris. Politologas filosofas, pilietinio judėjimo “Kitas pasirinkimas” vadovas Vytautas Radžvilas šio judėjimo tinklapyje ilgu straipsniu “Virš Lietuvos – vienaprtinės sistemos šešėlis” įrodinėja, kad visos šios  partijos  priklauso vienai ir tai  pačiai buvusių sovietinių nomenklatūrininkų grupei. Todėl  iš tikrųjų Lietuvoje, pagal jį, yra tik viena buvusių sovietinių nomenklatūrininkų partija, išsišakojusi į daugybę kitais vardais vadinamų  frakcijų ir per jas valdanti  valstybę, siekdama naudos tik sau ir savo  bendraminčiams.

REKLAMA

Kaip šį teiginį  paremiantį  pavyzdį politologas nurodo opozicionieriaus konservatoriaus Andriaus Kubiliaus politinį  “pasibučiavimą” su “amžinu priešu” socialdemokratu premjeru  Gediminu Kirkilu. Kad  šių dviejų  skirtingų politinių ideologų politinė draugystė būtų išlaikyta. Vardan pastovios Lietuvos valdžios. Todėl ir Lietuva yra tokioje blogoje padėtyje, teigia Vytautas Radžvilas, jau Sąjūdžio laikais išryškėjęs kaip  pastabus tikroviškas politikas. Ir, Lietuvos ateitimi susirūpinęs, jis siūlo gelbėti valstybę ir steigti nomenklatūrininkams prieštaraujančią “naują  partiją  ant sveikų tvirtų pagrindų”. Tai būtų visiškai kitokia,  “Pilietine partija” pavadinta, politinė grupuotė, pradėta ne “iš viršaus”, ne taip, kaip iki šiol partijas steigiant buvo daroma, bet “iš  apačios”.

REKLAMA
REKLAMA

Su  pastaruoju teiginiu - steigti partiją  “iš apačios” sutinku visu šimtu nuošimčių, nes tai jau  daug kartu esu siūlęs savo rašiniuose nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios. O dabar, radęs šiai minčiai įtakingą pritarėją Lietuvoje, tik noriu žinoti, kada Vytautas Radžvilas, taip išsamiai išryškinęs tikrove pagrįstą mąstyseną, burs darbo grupę ir  savo siūlymą pradės vykdyti? Mielai patalkininkausiu. Ir ne tik jam, bet kiekvienam tuo keliu užsimojusiam sukti politikui ar jų grupei. Nes tikra demokratija kuriama  ir vystoma ne komandomis iš viršūnių,  taigi ne taip, kaip dabar daroma Lietuvoje, bet tik iš  apačių. Piliečių gerovei, pagal jų pačių gyvenimo reikalavimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ne tik Vytautas Radžvilas ieško išeities  iš dabartinės, kaip jis  pats vadina, Lietuvos valstybę žlugdančios aklavietės. Prieš akis guli neseniai gautas, į mano rašinius atsiliepiantis, “Vienybės keliu” pasivadinusios grupės  “Kreipimasis į piliečius, neabejingus  Lietuvos  ateičiai”, kviečiantis jungtis į šių pradininkų ketinamą steigti “Vienybės partiją”. Šiai grupei,  pagal jos teiginį, “iš esmės Lietuvoje nėra  nė vienos tikros, besirūpinančios valstybe  ir jos piliečiais  partijos”, o Lietuva jai yra “vienintelis  ir nepakartojamas kraštas žemėje, ir lietuvių priedermė jį išsaugoti”. Taikliai pasakyta, nors iš tikrųjų  Lietuvoje visgi yra ir taurių politikų – daug iš jų pažįstu asmeniškai - ir jų  grupuočių, nuoširdžiai besirūpinančių  ir Lietuvos valstybe, ir jos piliečiais, tačiau jie visi yra Radžvilo minimų nomenklatūrininkų užgožti iš viršaus ir neturi nė kokių galimybių  tai net viešai parodyti. Nauji keliai “íš apačios”, manau, tokias galimybes jiems sudarytų. Tad  pakeitimo tikrai reikia. Tik klausimas kokio  ir  kaip jį atlikti?

REKLAMA

Šiandieniame pasaulyje vyrauja keturios politinės ideologijos: konservatyvumas, liberalizmas, socializmas ir kosmopolitizmas. Jos įtakoja ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, stipriai  liesdamos ir valstybę, ir ypač ją atkūrusią  lietuvių tautą. Pirmosios trys – konservatyvumas, liberalizmas ir socializmas, teigčiau, įtakoja teigiamai, ypač kai tarp jų puoselėtojų išlaikoma  tarpusavio pusiausvyrą. Todėl šių ideologijų pagrindu kuriamos politinės partijos, beje, jeigu jos susietos ne tik su žmonių  dvasinio, bet ir su fizinio gyvenimo eiga  bei ekonomine gerove,  reikalingos ir net būtinos.

REKLAMA

Ketvirtoji ideologija – kosmopolitizmas, jau spėjusi išsiryškinti kaip tautų naikintoja, todėl lietuvių tautai žalinga,  turi būti tvirtai atmesta. Tad  ideologiniu požiūriu Lietuvai užtektų trijų partijų. Bet ar dabar  taip nėra? Konservatyvumui atstovauja konservatoriai, socializmui – socialdemokartai, liberalizmui – liberalai. Taigi yra tai, ko reikia? Tad  šiuo atžvilgiu bėdos, pagal Vytautą Radžvilą, atvedusios valstybę į  aklavietę, iš kurios išėjimui jis siūlo naują  Pilietininkų partiją, neturėtų  būti. Aišku jos ir nebūtų, ir Rdžvilas, pats būdamas liberalas ir vienas iš šios partijos steigėjų, ramiai tarp jų darbuotųsi ir neverkšlentų, jeigu tik tos trys partijos  tebūtų. Bet bėda ta, kad šios trys ideologijos išdalintos net į 35 dalis. Vienas toks pavyzdys – tie patys liberalai: liberalai centristai, socliberalai, liberalai demokratai, liberalų sąjunga ir turbūt dar tiek pat kitais vardais pasivadinusių tos pačios ar panašios galvosenos  politinių grupuočių, kurių miklesni žaidėjai nuolat iš vienos į kitą  šokinėja. O kiek irgi įvairiais vardais  “pasikrikštijusių” konservatoriams bei socialdemokratams artimų  partinių grupuočių? Ir dėl nieko kito, kaip tik dėl  valdžios lovio traukos. Kokie, sakykim, liberalai gali būti Zuokas, Paulauskas arba Paksas, komunistinio raugo iki kaulų  gyvainio pripumpuoti buvę partiniai “autoritetai”? Koks socialdemokratas iš komunistų partinės mokyklos auklėtinio Kirkilo? Dėl to Radžvilas ir deda juos į vieną nomenklatūrininkų maišą. Ir ne be pagrindo..

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet trijų  partijų užtenka tik normalioms ir jau išsivysčiusioms demokratinėms valstybėms. Lietuva, deja, tokia dar nėra. Pirma - ji yra visgi žemės ūkio kraštas ir dėl ilgos, buvusį ūkį sugriovusios, okupacijos dar gerokai  atsilikęs. Vytis Europą ; ir su ja varžytis sunku net ir ES milijardų pagalba. Tad gal atskiros, vien tik šia sritimi besirūpinančios ir ES milijardų paskirstymą prižiūrinčios partijos reikėtų. Antra – nors krikščionys demokratai priklauso konservatorių grupei, tačiau, norėdami išlaikyti tarpukario nepriklausomos Lietuvos palikimą, jie gal nenorės prie konservatorių šlietis. Taigi jie - jau penkta  partija, o lenkai – šešta. Ir tų šešių  Lietuvai turėtų užtekti, nebent  atsigautų dabar jau beveik išnykę Smetonos tautininkai. Nors jie galėtų irgi prie konservatorių pritapti. Tačiau visos partijos turi būti stipriai susilietuvinusios pagal lietuvių tautos reikalavimus ir tautinės vertybės joms turi būti bent lygiagrečios pilietinėms vertybėms. Lietuva  juk lietuvių valstybė, jos pagrindas – lietuvių tauta. Nelabai gerai būtų, jeigu kaip atsparą  besibraunančiam kosmopolitizmui reikėtų  steigti kokią nors specialią  partiją  lietuvių tautai nuo sunaikinimo ginti. Nes ši nelaimė iš mūsų tėvynės pati neišgaruos. Atsparai  reikia  tvirto  lietuvių  tautos  gynėjo. Todėl tokio lietuvių tautai gyvybinės reikšmės uždavinio paveikiai  turi imtis  visos partijos.

Tačiau kaip tokį  posūkį padaryti ir iš 35 partijų politinio lauko grąžinti Lietuvą į šešių partijų lauką? Ar tai iš viso įmanoma? Manau – taip. Su Vytauto Radžvilo pagalba. Reikia remti jo siūlymą, žinoma, jeigu jis imsis  jį vykdyti, kurti naują partiją ir tik iš apačios,  įtaigaujant piliečius to paties reikalauti ir iš kitų  partijų, tikintis, kad paprasti, didžiųjų Vilniaus politikų ranka numoti žmonės, pajutę savo įtaką ir jėgą, panorės ja pasinaudoti. Tokiu atveju visa Vilniaus viršūnių politika virstų aukštyn kojom. Nebe jie, bet piliečiai rajonuose kurtų politines grupuotes ir jų susirinkimų sprendimais ar prie balsavimo dėžių įtaigautų valstybės politinę eigą. Tokią, kuri jų  gyvenimą darytų geresnį ir šviesesnį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų