Ar tas pavargėlis Aurelijus, sumetęs vaikus į šulinį, būtų jų nemetęs, jei būtų žinojęs, kad jį už tai pakars? Tokia mirties bausmė dar kai kur taikoma. Galima ir humaniškiau. Ne virve, o elektros kėde ar nuodų doze pagąsdint. Bet ar kurį nors žudiką sustabdė mirties bausmės baimė, kad tiek daug žmonių jos šaukiasi, tik išgirdę apie į šulinį sumestus vaikus?
Tie, kurie mirties bausmės nesišaukia, pirštais bado į televizijas. Neva jei televizijos nerodytų degradų ir nereklamuotų alkoholio, būtų viskas kitaip. Viešpatie švenčiausias, man norisi sušukti, jūs nuvažiuokite į kaimą ir pažiūrėkite, ką ten žmonės geria. Ir kad jei Aurelijus iš tikrųjų gėrė, ant jo stalo ar po stalu tikrai nėra nei absoliutų, nei danielsų, nei visų kitų gėrimų, kurių gamintojai gali įpirkti televizines reklamas. Jei pas tuos žmones išvis yra televizorius.
Saviečių ir visos kitos tragedijos yra susijusios ne tik su alkoholiu, ne tik su kvailokom diskusijom per televizijas. Tai yra tiesiog baisus Lietuvos paveikslas, kad už kurio siūlo betrauktum, atsiremi į nekompetenciją, abejingumą ir įsisenėjusius stereotipus. Ir jie tikrai sunkiai braunasi lauk.
Pradėkime nuo to, kad vietos valdžios ir kaimynų versijos apie šią iš pažiūros paprastą vieno kaimo šeimą skiriasi kaip diena ir naktis.
Iš seniūno piešiamo paveikslo – tai buvo skurdžiai gyvenantis, bet šeima rūpinęsis žmogus. Ir kad čia sugyventinė lakstydavo, jam nuolat palikdama vaikus.
Iš kaimynų pasakojimų - vyras gėrė ir jo moteris buvo mušama bei engiama, o tėvo siautėjimus matydavo vaikai.
Kažkuri viena pusė žiauriai meluoja.
Tačiau žiauriausios pasekmės yra ne šių žmonių, o pačios nužudytų vaikų motinos melo. Jei ji melavo, kad jos vyras nemuša, už tai sumokėjo savo suluošintu gyvenimu ir dviejų savo vaikų mirtimi.
Bet ar ji galėjo nemeluoti?
Tūkstančiai mušamų ar kitaip nuo savo vyrų rankos nukentėjusių moterų jums pasakytų, kad jei Aurelijaus moteris melavo, tai meluoti ją vertė visos, absoliučiai visos aplinkybės.
Įsivaizduokite, kokia stipri turi būti moteris, kad gyvendama kaimo viduryje, su vyru, jo nuosavybėje, su keturiais mažamečiais vaikais, be jokio išsilavinimo, tik iš pašalpų, be darbo, pasisakytų, kad ją vyras lupa, pasiimtų vaikus ir iškeliautų kažkur.
Ar žinote, ką jai sakė jos mama, kai ji atbėgdavo pas ją, galimai prilupta vyro?
Vaikeli, visas muša, visi taip daro, tokie tie vyrai. Yra keturi vaikai, pakentėk. Kaip tu dabar be vyro. Kaime, viena. Ką tu čia prišokinėsi, savo teisybės ieškodama.
O tėvas ir kiti vyrai artimieji, jei žinojo, kad ją mušė vyras, sakė, kad pati kalta. Į akis šokai, nebuvai nuolanki ir gera. Gal nedavei? Valgyt, gerti ir dar kai ko. Ginčijaisi.
Be vyro moteris Lietuvoje, žinot, gi kas. Arba kalė, arba netikėlė. Nes gerų moterų vyrai nemuša. Gerų moterų vyrai nepalieka. Tai yra toks stereotipinis spaudas, kuris gajus dar ir didmiesčiuose. Tai ką kalbėti apie gūdų kaimą?
Ir kai socialinės darbuotojos esą rėmė moterį prie sienos, girdi, taigi pasisakyk, pasipasakok, kaimynai sako, kad tave muša, reikia būti ne viso proto, kad imtumei ir pasipasakotumei. Net jei neturi išsilavinimo ir socialinių įgūdžių.
Na ir kas, kad pasakai socialinei darbuotojai, kad tave muša? Kerštaujančio vyro, kurio gi dar ir savigarba paminta, smūgius reikės ištverti ne tai socialinei darbuotojai, o tau. Jį palaikys kelias paras areštinėje, bet jis sugrįš į savo namus.
Be to, tokie dalykai, kaip tavo vyro ir tavo vaikų tėvo smurtas yra tokie žeminantys, kad reikia rimto psichologo, kad tave prakalbintų. Jei turi užnugarį, būna lengviau. Jei jo neturi, o aplinka tokia, kad mušė ir muša visas aplinkui, tai koks skirtumas?
Lietuvoje niekas dar neatėmė vaikų iš motinos už tai, kad ji gyvena su siautėjančiu vyru ir tokiu būdu nesugeba ne tik apsaugoti savęs, bet ir savo vaikų. Tačiau toji visų šitaip Lietuvoje keikiama Norvegijos vaikų teisių apsaugos institucija moters negalėjimą apsiginti, susitaikymą su aukos vaidmeniu prilygina negalėjimui pasirūpinti savo vaikais.
Ir tai yra teisinga
Bet Norvegijoje motinoms siūloma įvairiapusė pagalba, kad jos apsispręstų, kas joms svarbiau. Sveiki vaikai ir jos pačios, ar jų degraduojantys vyrai. Nes Norvegijoje vyro smurtas nebėra norma.
Lietuvoje su tokia pagalba, patys matot, kaip yra. Jos tiesiog nėra. Lietuvos institucijos yra tokios bejėgės ir tokios nekompetentingos, kad net nesugebėjo iki šiol surinkti duomenų, ar tragedijos paženklintoje šeimoje būta smurto prieš vaikų motiną ir prieš vaikus. Savivaldybės visais būdais gražina savo statistiką, esą asocialių šeimų yra mažiau ir vaikų, augančių tokiose šeimose mažėja kasmet. O rimti žmonės ginčijasi, ar D.Grybauskaitė nori kurti dar vieną instituciją ar vis dėlto ne.
