• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Navigacijos sistema Klonio gatvę Garliavoje randa be vargo, o štai vietiniams ji tikrai nėra ta vieta, kurią žino kiekvienas – įdomumo dėlei gatvėje užkalbinti Garliavos gyventojai tik gūžčiojo pečiais. Ne, tai toli gražu nėra garsiausias vietos turistinis objektas, nors lietuviškoje viešoje erdvėje Klonio gatvės pavadinimas yra tapęs tam tikru simboliu – vieniems tai savotiška blogio ašis, kur manipuliuojama trumparegės minios emocijomis nevykdant teismo sprendimo, kitiems Klonio gatvė yra pasipriešinimo ir susitelkimo simbolis. Pasipriešinimo abejingumui ir valstybės teisinės sistemos paralyžiaus užkratui. Susitelkimo prieš pamatines žmogiškas vertybes niekinantį oficialių institucijų požiūrį. Tai ne tik skirtingos vertintojų stovyklos, skiriasi net ir nuomonės viešoje erdvėje. Todėl šio teksto autorius penktadienio vakarą apsilankė Garliavoje. Į Klonio gatvę atvedė noras pamatyti dar niekieno neįvertintą, į konkuruojančių medijų reklaminių pavadinimų pakuotes dar nesuvyniotą vaizdą. Tai net ne teisybės paieškos, o nuosavo įspūdžio troškulys.

REKLAMA
REKLAMA

Dabar trumpa priešistorė. Atgimimo laikais imperijos griūtį, o Sausio įvykiu metu ir didžiausią išbandymą vos atgimusiai valstybei su vaizdo kamera kantriai ir metodiškai fiksavo toks šio teksto autoriaus kraštietis Leonas Glinskis. Kai gerokai vėliau išgirdau, kad šalia Pravieniškių gyvenantis menininkas ir laikmečio metraštininkas pats montuoja savo vaizdų archyvą ir nesivargina dėl užkadrinio teksto – ironiškai replikavau, kad gausis nepilnavertis, nekokybiškas produktas. Mano viduje tuomet putomis drabstėsi jaunas televizijos profesionalas, kuris tuo metu jau puikiai žinojo kaip padaryti konkurencingą gaminį. Tačiau gyvenimiškos patirties stoka tada dar neleido suvokti dokumentinės tokios neapdirbtos medžiagos svarbos. Dalis Leono Glinskio archyvo vėliau tapo dokumentiniu filmu „Laužai prie parlamento“, kurį minint istorinių įvykių sukaktis rodė nacionalinis transliuotojas. Jo formatas be jokio diktoriaus skaitomo teksto, be paruoštos nuomonės, tapo jo stiprybe. Jis nepatogus bandantiems perrašyti istoriją. Štai vienas šio teksto autoriaus jaunystės laikų prietelius įkopęs į penktą savo amžiaus dešimtį pradėjo ne juokais simpatizuoti Šveicarijoje gimusiam ir Maskvos vertinamam Lietuvos politikos pseudorevoliucionieriui – šį sausį vyras net puolė provokuoti ginčą, esą, kaip tu paneigsi, kad prie Bokšto lietuviai lietuvių nešaudė. Argumentu trumpoje diskusijoje tapo aukščiau minėtas filmas, kurį persiunčiau ūmios nostalgijos sovietmečiui priepuolį išgyvenančiam draugui, siūlydamas peržiūrėti jokiais komentarais, jokiomis nuomonėmis neužterštą dokumentinių kadrų kratinį. Tai tiesiog liudijimas. Beveik toks pats, kokį pamatai savo akimis.

REKLAMA

Pamatyti viską savo akimis norėjosi ir Garliavoje. Ir penktadienio vakarą pakaunėje matytas vaizdelis šiek tiek skyrėsi nuo dalies Lietuvoje sklandančių nuomonių. Nemačiau čia jokios Minios. Nemačiau būrio intelekto nesužalotų žmogučių. Na taip, buvo keli vyrai su treningiukais, bet tai tik geografinė specifika, Kauno stilius. Bendras vadinamosios minios portretas toks – ne bobutės, ne buduliai, o normalūs, aktyvūs ir net inteligentiški žmonės. O svarbiausia, Klonio gatvėje nepajutau nė kruopelytės negatyvo. Visi geranoriški, o bendra atmosfera net dvelkia ramybe. Tai ne piktos minios rėksmingas protestas, o greičiau pilietinio susitelkimo aktas. Toks kaip kadaise, prieš daugiau nei dvidešimt metų.

REKLAMA
REKLAMA

Beje, penktadienį Klonio gatvėje vėl svečiavosi aktoriai. Čia susirinkusiems vaikams ir ne tik savo pasirodymą skyrė aktorės Hanos Stanislavos Šumilaitės teatro grupė. Pati aktorė teigia, kad tai yra ir jos pilietinės savimonės išraiška.

H. Šumilaitė: Tai yra tai, ką mes galime padaryti. Arba tu esi už, arba esi prieš. Nes abejingumas, šio skaudulio ignoravimas, taip pat būtų baisus. A. Karčiausko nuotr.H. Šumilaitė: Tai yra tai, ką mes galime padaryti. Arba tu esi už, arba esi prieš. Nes abejingumas, šio skaudulio ignoravimas, taip pat būtų baisus. A. Karčiausko nuotr.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tai ir pilietinė akcija. Tai yra tai, ką mes galime padaryti. Arba tu esi už, arba esi prieš. Nes abejingumas, šio skaudulio ignoravimas, taip pat būtų baisus. Žinoma, neneigsiu kad yra mano kolegų kurie kažkodėl lyg ir bijo čia pasirodyti. Tai žinot, aš prisiminiau laikus, kai Kaune vyko pirmieji Sąjūdžio susirinkimai, bandėm burtis, kažką šnekėt apie Lietuvą ir jos ateitį. Tuomet mes nežinojom kuo viskas baigsis ir ne vienas iškilus žmogus tada atvirai man prisipažino, kad bijo. Bet aš tuomet nebijojau saugumo. Ir dabar nebijau. Baimė yra baisiausias dalykas. O paralelės tarp 90-ųjų ir šių dienų man tikrai akivaizdžios“, – savo pastebėjimais po spektaklio Garliavoje dalinosi aktorė H. Šumilaitė.

REKLAMA

Bet kuriuo atveju, šalyje, kurioje pastaraisiais metais nusivylę žmonės tiesiog plaukė pasroviui nusivylę politika, kur populiarumo reitingų viršūnėse puikuojasi su vokelių ekonomika siejamos partijos, kur teisinės sistemos komą pastebi net ne specialistai, prasideda bruzdesys. Pilietinis bruzdesys.  Ir atleiskite man už istorinius nukrypimus į 90-ųjų prisiminimus šio rašinio pradžioje, tačiau paralelės čia akivaizdžios. Žinoma, nuomonių yra įvairiausių. Štai Žmogaus teisių stebėjimo institutas baigiantis savaitei ir aštrėjant polemikai dėl Kedytės perdavimo biologinei motinai išplatino savo viešą pareiškimą „Lietuva po 22 Nepriklausomybės metų: ką atskleidžia vieno teismo sprendimo nevykdymas“, kuriame gana skeptiškai vertina įvykius Garliavoje.Tiesa, tas pats Žmogaus teisių stebėjimų institutas, kažkodėl jokio viešo pareiškimo nemestelėjo triukšmo dėl Eglės Kusaitės bylos metu.

Liūdna tik tai, kad niūrokas šio pilietiškumo atgimimo kontekstas – pedofilijos istorijos pasiglemžtos mirtys, aistros dėl vaiko likimo ir galutinai nuplėšta lietuviškos Temidės garbės iliuzija, dėl kurios neliko tokių vertybių, kaip tikėjimas ir pasitikėjimas. Tačiau Garliavoje vakarais vyksta Gegužinės pamaldos. Tai sena, atgimstanti mūsų kraštų tradicija, kai namų kiemuose per patį žydėjimą suskamba giesmės Marijai. Ir tai suteikia vilties net ir tokiame akligatvyje. Vilties, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, kai malda telkė dabar jau primirštų išbandymų akivaizdoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų