Lietuviški komunistai, net pasisakę galų gale už valstybę, iš tikrųjų jos pernelyg nenorėjo. Turbūt nesuvokė ir nejuto. Todėl nė nesmerkime. Jiems pakako Lietuvėlės valstybėlės. To ir pasiekė, lyg netyčia neleidę rastis oriai ir padoriai valstybei.
Žodis Valstybė kartais vartojamas, jei tik nebūna šiek tiek nejauku. Taip atsitinka su valstybine kalba, kai ją išguja, su valstybės turtinėmis teisėmis, kai užgrobėjas ypač didelis. Su piliečiais, kai valstybė leidžia juos engti per pačios valstybės paskirtus valdomo teisingumo atstovus ir negabius, tačiau godžius, biurokratus. Ir „Valstybės saugumas“ jau pavirto tik saugumu, o valstybės saugumo gynėjai – saugumiečiais, kurie ginasi vieni nuo kitų arba nuo Seimo. Gynusį valstybę garbingai palaidojom. Kiti veikėjai, kad ir ne komunistai, kalba apie valstybę, bet žiūrėk, irgi palaiko KGB-ybę. Pagal valstybės įstatymus – nusikalstamą šutvę.
Kokia Lietuva, smaugiama svetimųjų, buvo tuomet gerbiama, ir kas ją dabar iš tikrųjų gerbia?
Tiesa, lietuvių tuomet kur kas daugiau buvo.
