• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

JAV valstybės sekretorei Condoleezzai Rice eilinį kartą keliaujant po Artimųjų Rytų sostines, visame regione netyla kalbos apie būsimąją Anapolio taikos konferenciją. Neįprastas optimizmas, arba gal labiau poreikis jį, tą optimizmą, viešai pademonstruoti, lengvais sparnais perskrieja Viduržemio jūrą ir netgi Atlanto vandenyną, virsdamas kalbomis apie artėjantį Palestinos valstybės įkūrimą.

REKLAMA
REKLAMA

Iš tiesų, tas skambus žodis „taika“ gali skambėti gražiai, ypač šiaip jau daug vilčių neteikiančiame Artimųjų Rytų kontekste. JAV kariuomenė Irake vis dar atrodo pakliuvusi į nepavydėtiną situaciją, iš kurios nėra jokios garbingos išeities, nes bet koks žingsnis į priekį arba atgal reikštų tą patį – daugiau civilių aukų ir dar rūstesnį tarptautinės bendruomenės pasmerkimą. Aukščiausioji tos pačios kariuomenės vadovybė Vašingtone nepamiršta pagrūmoti ir barzdotiems Irano šventikams, tarsi pamiršusi, kaip giliai jau yra įklimpusi Irake ir Afganistane. JAV sąjungininkė Turkija užsiima jėgos demonstracija Irako pasienyje, tuo pačiu nedviprasmiškai šantažuodama JAV įstatymų leidėjus, kad šie numarintų ką tik pasaulį išvydusią armėnų genocido rezoliuciją. Libane iki šiol nėra aišku, ar pavyks išrinkti naująjį šalies prezidentą, daliai parlamento narių nuolatos tebejaučiant mirtiną grėsmę.

REKLAMA

Nepaisant visų šių įtampos židinių, Palestinos klausimas iš esmės niekada nedingsta iš pasaulinės žiniasklaidos ir didžiųjų pasaulio galybių dėmesio centro. Ši įsisenėjusi piktžaizdė, regis, gadina kraują ne tik žydams ar palestiniečiams, bet ir visiems, kas tik prie jos prisiliečia, kad ir geriausių ketinimų vedami. Šventojoje žydų, krikščionių ir musulmonų žemėje toliau nesustabdomai liejantis neapykantai ir žiaurumui, iš esmės neįmanoma kalbėti apie taiką regione ar, tuo labiau, pasaulyje. Palestinos klausimas pasirodo esąs pernelyg skaudus, kad būtų gėdingai paliktas užmarštyje, kaip daugelis kitų nelaimingos tarptautinės teisės objektų.

REKLAMA
REKLAMA

Nors ir kaip gražiai skambėtų C. Rice pasisakymai apie tai, kad galbūt būtent dabar atėjo metas įkurti Palestinos valstybę, daugeliui jie kelia tik liūdnoką šypseną. Štai Michaelas Hirschas, „Newsweek“ apžvalgininkas, ketvirtadienį primena, kad Artimuosiuose Rytuose žadinti žmonių lūkesčius – rizikingas žaidimas. Ypač šiuo metu, kai netgi pati Palestinos savivalda yra suskaldyta kaip niekad anksčiau, vienai iš nesutariančių pusių nesiliaujant kariauti fantasmagoriško raketinio karo su Izraeliu, o kitai jau triukšmingai rengiantis „taikos“ iš Anapolio parvežti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Izraelio premjerui Ehudui Olmertui telieka iš šono stebėti palestiniečių vaidus ir spėlioti, ko būtų verta taikos sutartis su Palestinos savivaldos prezidentu Mahmoudu Abbasu, nesugebėjusiu išlaikyti savo rankose netgi Gazos Ruožo kontrolės, ir kiek raketų pasipiltų ant Izraelio miestų jau po to, kai jo ginkluotosios pajėgos atsitrauktų iš okupuotų Vakarų Kranto teritorijų.Vis dar nėra iki galo aišku, ar M. Abbasas ir jo vadovaujama „Fatah“ (Palestinos nacionalinio išsivadavimo judėjimo) partija sugebėtų užtikrinti naujosios Palestinos valstybės ir Izraelio saugumą, konkurentams iš „Hamas“ (Islamo pasipriešinimo judėjimo) toliau laikantis nuostatos apskritai nepripažinti Izraelio teisės egzistuoti.

REKLAMA

M. Hirschas taip pat cituoja Dennisą Rossą, ilgametį JAV specialųjį pasiuntinį Artimuosiuose Rytuose, kuris teigia, kad nesėkmė naujojoje taikos konferencijoje dar labiau sustiprintų radikaliųjų islamistinių organizacijų, tokių kaip „Hamas“, Libano „Hizbullah“ (Dievo armija) ir gal netgi „Al-Qa‘ida“ (Bazė), pozicijas, galutinai laidodama G. W. Busho ir C. Rice viltis iki kadencijos pabaigos pasiekti regione nors šį tą pozityvaus, kas padėtų primiršti nesėkmes Irake.

REKLAMA

Tikėtina, jog M. Abbaso ir E. Olmerto politinės valios, paremtos visų pirma būtinybe atlaikyti negailestingą spaudimą namų fronte, gali ir neužtekti. Būtent taip nutiko 2000 metais, kai Kemp Deivide tuometinio JAV prezidento Billo Clintono tarpininkavimas nepadėjo išspręsti nesutarimų tarp Palestinos vadovo Yassiro Arafato ir Izraelio premjero Ehudo Barako. Tąkart įsismarkavusios politinės aistros atvedė prie Antrojo palestiniečių sukilimo (intifados), nusinešusio daugiau nei 5 tūkstančius palestiniečių ir izraeliečių gyvybių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Verta pažymėti, jog Frida Ghitis, „World Politics Review“ apžvalgininkė, antradienį savo komentare taip pat gana tiesmukai kalbėjo apie lygiagrečiai taikos deklaracijų sklandančias kalbas apie „Intifadą 3.0“, kuri esą gali kilti dviem būdais: kaip palestiniečių kovotojų tikslingai suorganizuota operacija, arba kaip spontaniškas masinio palestiniečių nusivylimo proveržis. Abiem atvejais susidariusia situacija esą skubėtų pasinaudoti radikaliosios palestiniečių organizacijos, ir susitarimo dėl taikos viltį tektų pamiršti ilgam.

REKLAMA

Žaisdami pavojingą žaidimą, izraeliečių ir palestiniečių derybininkai iki šiol nesutaria dėl tokių opių klausimų, kaip pabėgėlių teisė sugrįžti, žydų naujakurių gyvenvietės Vakarų Krante, Jeruzalės statusas, sienų kontrolė, ir galutinio santykių sureguliavimo data. M. Hirscho cituojamas D. Rossas pabrėžė, jog Izraelis neskubės trauktis iš Vakarų Kranto, kol nebus iki galo aišku, kokiais būdais M. Abbasas ketina užtikrinti kaimynų saugumą. Ar pastarasis turi pakankamai svertų, kad įtikintų derybų partnerius savo ketinimų ir, kas dar svarbiau, galimybių rimtumu, turėtų parodyti ateinančios pora savaičių.

REKLAMA

Vienas svarbiausių M. Abbaso uždavinių dabar, ko gero, yra pamėginti susitarti su „Hamas“ dėl santykių sureguliavimo ir Gazos Ruožo grąžinimo Palestinos savivaldos kontrolei. Tik tokiu atveju kalbos apie „dviejų valstybių sprendimą“ atgautų bent dalį prasmės, antrajame plane daugiau nebešmėžuojant „trečiosios valstybės“, kontroliuojamos „Hamas“, pamėklei.

Perspėjęs apie Anapolio konferencijos keliamus pavojus, pats M. Hirschas galiausiai prieina išvadą, jog dėl taikos stengtis verta, nes esą tik Izraelio ir Palestinos sutarimas dėl bendrų tikslų, jeigu jis būtų pasiektas, gali kiek prasklaidyti virš Artimųjų Rytų kybantį nevilties ir nepasitikėjimo debesį. Stebint, kokias viltis su Anapolio konferencija, bent jau oficialiame deklaracijų lygmenyje, sieja C. Rice ir G. W. Bushas, nejučia apima smalsumas, kaip toli pastariesiems pavyks nueiti. Žinoma, visa tai – be Irano, Sirijos, jų remiamų „Hizbullah“ ir „Hamas“, o taip pat ir be Izraelio konservatyviųjų sluoksnių paramos. Ir – tebeaidint sprogimams Irake.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų