Ričardas Kalytis

Kai po Antrojo pasaulinio karo susikūrė Izraelio valstybė, Vakarų katalikai kreipėsi į Izraelio teismą su prašymu pasmerkti Jėzaus laikų Izraelio Sinedriono* sprendimą jį nukryžiuoti. Izraelio teismas prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, jog to meto Izraelio Sinedrionas nebuvo laisvas savo sprendimuose, kadangi šalis buvo okupuota Romos. Nežinau, ar pagrįstas buvo atmetimas.

Istorija jau daug kartų parodė, kad nugalėdamos globalines krizes, mažindamos bedarbystę, valstybės griebiasi statybų gaivinimo. Taip, trisdešimtųjų krizę JAV įveikė statant kontinentinius kelius, Vokietija Pirmojo pasaulinio karo nuosmukį – tiesiant autobanus. Kovojant su dabartine krize, JAV prezidentas kviečia tankinti geležinkelių tinklą. Tiesa, tą padaryti galima tiktai turint pinigų arba didelį kitą turtą. Priimta manyti, jog mes neturime nei to, nei kito.

Pagal VRK pranešimą rinkimai buvo sėkmingi, tačiau rinkėjų skaičius su kiekvienais rinkimais mažėja, o tyčia sugadinamų biuletenių skaičius grėsmingai didėja. Reikia sunerimti, tai pilietinės visuomenės erozijos reiškiniai: nusivylimas valstybe, jos demokratija - tai piliečio bejėgiškumo bei pykčio išraiška.

Ant granitinės plokštės čia 1995m. parašyta: „Šioje aikštėje bus įamžintas Nežinomojo  partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas“. Tikriausia turima galvoje Nežinomojo partizano kapas. Teisingai, tas turi būti. Beveik visi randami kapuose partizanai nežinomi, jie buvo užkasami paslapčia ir su panieka. Juos reikia bent kartą, pagaliau, pagerbti. Tačiau ne vieną, o visus. Reikia paminėti jų vardus svarbiausioje mūsų šalies aikštėje. Jų buvo apie 20 tūkstančių.

Kai kurie labai svarbūs valdininkai mus nuramino: „Nieko baisaus, jei lenkai rašys savo pavardes lenkiškomis raidėmis“. Ponai, tas jau buvo prieš pusantro šimto metų!. Ir „Auszrą“ šitaip rašėme, bet išprusę senai atsisakėme. Tada polonizacija ėjo per bažnyčią. Štai, Utenos senosios kapinės kaip atversta istorijos knyga. Save laikę pranašesniais prieš kitus mužikus, tie patys prasiprausę mužikai, lenkiškai neraizgiai epitafijas dėliojo.

Buvo toks metas, kai Lietuvos pilietybė mėtėsi pasų skyriuose ir vos ne prievarta buvo siūloma ne lietuvių tautos žmonėms. Tie ilgai dvejojo, nenorėjo savęs sieti su tokia nepatikima, atsiprašant, valstybe. Daug kartų buvo pratęsiami terminai. Įkalbėjome, atidavėme, deja, dėl šios dovanos Landsbergio jie labiau nepamilo... Ir Lietuva didžiajam kaimynui netapo geresnė.

Rašytojo, Žemaitės premijos laureato Ričardo Kalyčio laiškas „Balsas.lt“ redakcijai. „Atmink, Perikli, kad tu valdai atėniečius, laisvus piliečius“ (užrašas ant akmens plokštės Atėnuose) Visai neseniai dar nebuvome piliečiai. Su mumis darė tai, ką norėjo: grobė turtą, vežė į Sibirą, be kaltės sodino į kalėjimą, draudė laisvai kalbėti, skaityti, išvažiuoti. Niekas mūsų negynė, mes neturėjome savo valstybės.

Rašytojo, Žemaitės premijos laureato Ričardo Kalyčio laiškas „Balsas.lt“ redakcijai. Kvietimas į malūną, pirmučiausia, yra gerėjančio gyvenimo požymis. Prieš dešimt metų mes rinkomės į Kelmės klubą kukliai pažymėti trisdešimtųjų Žemaitės premijos įsteigimo metinių. Tada ir norinčių važiuoti buvo mažoka. Dabar minint keturiasdešimtąsias Užvenčio malūne jų perteklius.

Man dar neišdyla vaikiški prisiminimai iš seno didelio viensėdžio, ir mintyse dar regiu ilgą stalą prisėdusių kaimynų, vaizdingai filosofuojančių apie ateitį, kuri jau ryškėjo niekada nesibaigiančiomis Lietuvai okupacijomis.

Nors mūsų namų židiniai jau buvo atšalę, ir vėjas pelenus seniai jau buvo išnešiojęs po visas pasvietes, tie, kurie dar turėjome Viltį, ilgus nelaisvės metus ėjome Namo. Iš miškų, iš kalėjimų, iš taigų, iš šachtų, iš užjūrių – visi ėjome Namo. Ar jūs matėte Kašubos bareljefe išvargusias, gyslotas vis dar judančias kojas? Tai – mūsų vargo motulių kojos. Kur jos begali eiti? Tiktai Namo, kur paliktas nelaistytas darželis, nešluotas kiemelis, neužkabintas tvartelis, nelakintas šunelis.

Taip ir norisi pravirkti, Dieve, Dieve, kam prikėlei numirėlį! Šalta ir įdubus jo krūtinė, prasmegusios ir pajuodusios jo akiduobės, o sąmonė ten, kur nekrikštytos dvasios klajoja. Visais laikais net ir ubagas buvo išdidus – numestos po kojomis duonos nepakeldavo. O dabar mūsų tautietis nesidrovi grumtis dėl Kėdainių pono mėtomų iš dangaus ledų. Mano tėvas taip ir numirė jų neparagavęs, nors labai magėjo. Ūkininko išdidumas neleido atsistoti su vaikagaliais prie stumdomo balto vežimėlio.

Jau taip Rusijai lėmė istorija, kad jos valdovų maloniausias užsiėmimas – žaidimas kareivėliais. Dar mažamečiai busimieji carai Petras ir Pavelas Pirmieji turėjo tam reikalui paskirtas tikrų kareivėlių rotas ir žaidė, kartais ne visai vaikiškus, kruvinus žaidimus. Kas kita tikrieji carai.

Norint kuo nors tapti, reikia kuo nors būti Prancūzų patarlė Pavadinimas padarytas iš žinomo žemaičių plakato ir Dionizo Poškos veikalo. Na, galima būtų jį pakeisti į šiuolaikiškesnį išsireiškimą – prasčiokai ateina. Vienas partijos kūrėjas su didžiausia barzda turi suprasti, jog pagal barzdą į karalius rinkdavo tiktai pasakose. Barzda politikoje niekuo dėta, nors ir didžiausia.

Pusiau demokratiją mes siejame su rinkimais, kai pusę aukščiausios valdžios – Seimo narių išrenka tauta, o kitą pusę partijos. Jau senai tauta ūžia: „Ko verti tokie rinkimai?“ Tauta, prieštaraudama tokiems rinkimams, juos išvis ignoruoja. „Kiek nerink, vis tie patys Seime.“ Daugelis trokšta Seimo narių atšaukimo, tačiau to negali padaryti net per rinkimus – jie sąrašų pradžioje.

Rašyti paskatino kadaise TV laidoje išsakyti prof. E. Gudavičiaus samprotavimai "Kas būtų, jei kovo 11 nebūtų paskelbta nepriklausomybė". Nepritariu profesoriaus nuomonei, jog tada Nepriklausomybė išvis nebūtų paskelbta dėl "žmonių nusivylimo". Ne, vis dar būdami blogio imperijoje visas blogybes būtume jai tebevertę, o viltis būtume sieję su Nepriklausomybe. Tiktai pastarosios kaina gal būtų buvusi kitokia, gal visai ji būtų nutolusi iki begalybės, bet viltis mūsų Nepriklausomybei būtų išlikusi.

Dažnai žiūriu per antrą TV kanalą mokslo laidas, skirtas mokslo vystymui ir „aukštųjų technologijų“ diegimui. Tai aktualu ir šiuo metu į Lietuvą ateinant lėšoms iš ES. Vaizdas gana nykus. Laidų dalyviams nepavyksta suformuluoti prioritetų, sričių, ir kelių pažangių technologijų atsiradimui mūsų šalyje.

„Kai padangėje viešpatauja dao, prastuomenė nebruzda“. Šitaip teigė didysis Rytų filosofas Konfucijus  penktame amžiuje pr. Kr. Dao reiškia kelią, teisingus veiksmus. Matyti, visais amžiais tai buvo svarbu. Kažin, kodėl pas mus tuo buvo susirūpinta tiktai pastaruoju metu? Rusai jau senokai ieško savojo „dao“, vadinamosios „nacionalinės idėjos“, bet neranda. Daugelis jų šviesiausiųjų protų teigia, jog tokios idėjos nėra ir negali būti.

Aukštaičių rašytojo, Žemaitės premijos laureato Ričardo Kalyčio laiškas redakcijai su pasiūlymu, kaip atgaivinti nederlingų žemių teritorijas.                                  Dažnai man tenka važinėti maršrutu Vilnius –  Pabradė - Molėtai –  Utena.

Aukštaičių rašytojo, Žemaitės premijos laureato Ričardo Kalyčio laiškas redakcijai aktualia visai Lietuvai tema. Jau senokai keliamas klausimas apie materialų okupacijos atlyginimą. Sakykite ar tai įmanoma? Sugriauta sėkmingai egzistuojanti valstybė. Maža to, ji buvo kerštingai sunaikinta. Susodintas į kalėjimus, ištremtas badui, sušaudytas valstybės elitas.