Kvietimas į malūną, pirmučiausia, yra gerėjančio gyvenimo požymis. Prieš dešimt metų mes rinkomės į Kelmės klubą kukliai pažymėti trisdešimtųjų Žemaitės premijos įsteigimo metinių. Tada ir norinčių važiuoti buvo mažoka. Dabar minint keturiasdešimtąsias Užvenčio malūne jų perteklius. Malūnas! Tai ne prirūkytas Rašytojų sąjungos kabakas, kur paliekamos varganų rašytojų stipendijos, skirtos romanams kurti, kur sudaužytais bokalais kruvinami snukiai, iš kur klėtkose, kaip iš žvėrėčiaus, išvežami persigėrę... Malūnas!
Iš mažens neišnykę pasakiški vaizdai: krintančio vandens dulkėse atsispindėjusi vaivorykštė, kvapas šviežių miltų, žydinčio vandens ir monotoniškas girnų zurzimas migdo svajingam sapnui. Štai čia daug ko galima pasisemti iš šių kūrybos versmių. Norėjosi ir man tenai pabuvoti, deja, neteko – Rašytojų sąjungai Vyriausybės dovanotame tam tikslui autobuse man neatsirado vietos. Sakė esą daug norinčių. „Bet kviečia Žemaitės laureatus ar ten visi Žemaitės laureatai?“ – „Oi, ne, bet daug norinčių“. Tai ką, galima ir nekviestiems, kad tiktai veža? Pas mus aukštaičius yra kitaip, net ir į sūnaus vestuves reikia deramai paprašyti.
Nuvažiuoju kartą pas savo draugą Joną. Tas sėdi susinervinęs po liepomis ir čiulpia vieną po kitos „Primas“. „Vienas? O kurgi kiti?“ – klausiu. „Mūsų gi durnius ženyjas, išvažiavę“. Čia jis apie sūnų. „O tu ko nevažiavai?“ – „O ko aš važiuosiu, galgi aš valgyt neturiu ko?“ Matyt žmogaus deramai nepakvietė. Tai šitaip, rašytojai, matyt, sukalbesni žmonės, nebūtina kviesti. Nevažiavau ir aš. Nutariau: jeigu autobuse esu nepageidaujamas, tai už stalo tuo labiau. Ko man važiuoti, galgi aš valgyt neturiu ko?
Nepageidaujamas! Tą supratau jau prieš dešimt metų. Tada buvo geriau, prileido mane prie gerų žmonių į autobusą. Prie jo jau rinkosi būrelis garbių rašytojų, kai aš pasisveikinęs atsistojau. Nei vieno nepažįstu, nejauku. Stoviu tarp žemės druskos bailiai dairydamasis. Žvilgčiojo, žvilgčiojo viena guvi moteriškaitė ir nebeiškentė: „O tu ko čia lauki?“ – „Kvietė“. „Kvietė, o ko?“ – tyrinėjo mane tokiu žvilgsniu, kokiu žvelgiama į kruviną žmogų. „Premiją davė“ – išlemenau. „Premiją? Tai kad nepažįstamas... a... matyt, nebuvo kam duoda, tai ir davė.“ Kai išvardinau, kas buvo premijos pretendentai, moteriškaitės veidas apsiniaukė. Išties, baisi netiesa, nepažįstamas, o suteikė premiją, aplenkę visus labai garbingus rašytojus. Juk buvo RS pateikusi sąrašą vertų Žemaitės premijos žmonių,(kas ją prašė?), bet tie nepaklusnūs ir savarankiški žemaičiai suteikė premiją visiškai nežinomam žmogui, net ne rašytojui.Na palaukit, mes jo nepripažinsim! Ir nepripažino. Mano pavardę užmiršo. Gerai, kad ne jie enciklopedijas rašo.
Čia aš prisiminiau dar vieną važiavimą, ne į malūną, o į GDR (buvo tokia valstybė). Ten 1975 m. tarptautinėje Leipcigo mugėje mano projektuotos programinės staklės buvo apdovanotos aukso medaliu. Pamalonino, leido išvykti, ne, ne vienam, kartu su partiniu veikėju. Leido... iki Spalio rajkomo, kur Partija spręsdavo, kam galima vykti į užsienį, kam ne. Nusprendė: tam galima, o šitam negalima, anketiniai duomenys negeri – tremtinys. Kartą įsišoko ir didelis veikėjas P. Kulvec, pasigėrėjimo staklėmis pagautas, prižadėjęs „šitam žmogui suteikti nusipelniusio inžinieriaus vardą“, kol nepažvelgė į anketą. Dabartis kažkuo primena anuos laikus. Nors tikrųjų rajkomų nebėra, bet noras jais būti neišnykęs. Istorija, kaip sakoma, juda spirale, begėdiška spirale. Ir tas judėjimas sėkmingas, niekas jam netrukdo. Valdžia saldi, į ją veržiamasi kaip tiktai galima, ir valdžia prilimpa. Net ir šventojoje erdvėje TAUTOS LITERATŪROJE! Tai tikras sovietinis palikimas ir biurokratinis stabdis. Kas jį panaikins?
