Nors mūsų namų židiniai jau buvo atšalę, ir vėjas pelenus seniai jau buvo išnešiojęs po visas pasvietes, tie, kurie dar turėjome Viltį, ilgus nelaisvės metus ėjome Namo. Iš miškų, iš kalėjimų, iš taigų, iš šachtų, iš užjūrių – visi ėjome Namo.
Ar jūs matėte Kašubos bareljefe išvargusias, gyslotas vis dar judančias kojas? Tai – mūsų vargo motulių kojos. Kur jos begali eiti? Tiktai Namo, kur paliktas nelaistytas darželis, nešluotas kiemelis, neužkabintas tvartelis, nelakintas šunelis...
Mačiau jos sūnų, pamestą viduržiemį miestelio aikštėje. Basos suveltos artojo kojos – kruvinos ir sustingusios. Jis ėjo Namo...
Mačiau suskeldėjusias Amilios kojas, pilnus tarpupirščius svetimos žemės. Namo ji ėjo kliedesy: „Visi Debeikių bažnyčios žirandeliai dega... aš tokia mažutė su trispalve perjuosta“ – merdėdama šviesėjo. Ir išsipildė jos sapnas: žirandeliai švietė, vargonai grojo, visos Debeikių bažnyčios žvakės degė, žmonių minios ją sutiko. Ji parėjo tokia mažutė mažutė, savo austame abrūse suvyniota, trispalve juosta perjuosta.
Mačiau nuo ilgesio pablūdusio Bružo pamėlusias kojas. Jis čebatus ant pečių per taigos gruodą nešėsi – į Lietuvą skubėjo. Neparėjo. Komendantas raitas basą varyte parvarė. Užgeso su viltinga ašara: „Jau visai nebetoli Lietuvėlės buvau, jau Užpalių bažnyčios mūrus mačiau“. Negera čia Bružui. Vieni išvažiavo, kitus dėželėse išsivežė, o jį paliko. Taiga pritilo, perverti jo kauleliai svetimų medžių šaknų amžinai čia pasiliko. O taip norėjosi Namo...
Ir kai išsipildė ta goda, kai atsivėrė nuo kalnelio tavo sodybos praretėję klevai, kai persižegnojęs tu bučiavai gimtųjų namų staktą, išėjo apšepęs žmogus ir piktai prabilo. O kai nuėjai į sodą ir apkabinai stebuklu išlikusią vaikystės obelį, tave šunimis užsiundė ir akmenimis apmėtė. Tavo namai buvo nebe tavo.
Aš mačiau motiną, raudančią ne žuvusio, o palūžusio. „Vaike, niekada negalima išsižadėti savos Tėvynės, savos kalbos ir savojo Dievo“. Priešo ginklas – sėti neviltį. Neviltis gimdo keliaklupsčiautoją, kolaborantą, išdaviką, Neviltis mus slėgė ilgus metus; ne visi tesėjo. Bet kai įsižiebė Viltis, kodėl mes ne visi buvom su ja? Kodėl dar buvo atkalbinėjančių ir mulkinančių? Vieni ieškojo „politinių sprendimų“, kiti pilstė spaudoje tulžingas žineles, spjaudė mūsų idealus?
Ir tu, malonus vaikine, skambiu lietuvišku vardu, apsiėmęs būti aklo pavargėlio vedliu, jau pirmą jomarko dieną, palikęs akląjį, nubėgai prie balagano ir pritapai prie šarlatanų apkabinęs savo laikraštpalaikį. Ar paimsi dar pamestojo šaltą ranką? Ne, per toli su savo balaganu nukeliavai, nors pamestasis ne kartą giliai į dygius buvo įbridęs...
Silpna ir tuščia mūsų ranka, tačiau mes būsime su tavimi, su tavo nusiminimais ir vargais. Mes visada kalbėsime, kaip kam Lietuvą sopa. Tikėk, mes išeisime į platų vieškelį, mes pareisime į Namus ir pridengę sužvarbusiais delnais, įkursime mūsų židinio ugnelę. Mes sušildysime Tave, Lietuva. Ateik ir tu, kuris tąsyk mane šunimis užsiundei ir akmenimis apmėtei. Ateik sušilti.
Jau praėjo du dešimtmečiai nuo tų dienų, jau daugelis Parėjusiųjų atgulė aukštuosiuose kalneliuose. Laimingi išsaugoję Viltį, laimingi parėję Namo. Juos atvedė ši diena.
