Vilnius

2007 m. kovo 5 dieną Kauno „Girstučio“ kultūros centre socialinių atskirčių grupių šeimas ir vaikus nemokamai klausytis operos-poemos „Gyvatės akys“ pakvies visuomeninė organizacija „Šiltų Širdžių klubas“ ir viešoji įstaiga „Muzikos frontas“. Projektą remia Kauno miesto savivaldybė bei Kauno „Girstučio“ kultūros ir sporto centras.

Daugeliui mūsų, turiu galvoje ne sostinėje gimusius žmones, kuriuos į ją kažkada atvedė studijos ar kitokios aplinkybės, Vilnius ilgainiui tapo ne mažiau brangus kaip gimtoji žemės pėda. Gal net brangesnis, nes šiame mieste žengėme pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius, čia gimė mūsų vaikai, čia iki šiol dirbame darbus ir randame atgaivą dvasiai. Prieš septyniolika metų Vilniuje pasitikome laisvę. Didingo ir tragiško  Sausio dienomis kartu su visa Lietuva ją apgynėme.

Sakoma, kad pats kvailiausias noras yra visiems patikti. Nepasitenkinimas blogu oru, susierzinimas dėl lietaus, nusistatymas neit į lauką, priešiškumas sinoptikams, pranašavusiems gerą orą, ir dar marios kitų jausmų gimsta kiekviename iš mūsų.

Ten, kur kadaise būta Vilniaus miesto, šiandien susipynę medžiai ir krūmai. Ne gatvėmis, o menku žmonių pramintu takeliu gali pasivaikščioti po buvusį Vilniaus miestą. Jei į šoną pasuksi, gali taip įsipainioti į krūmus, kad džiaugsiesi laukymę pasiekęs. Senojo Vilniaus šiandien nė pėdsako nebėra. Tai nėra fantastinis vaizdelis iš apysakos apie tolimą ateitį po kokios nors globalinės katastrofos. Tai dabartis.

Ryškiai mėlyna suknele, dideliais raudonais batais ir klouno nosį prisiklijavęs vyras su grupele draugų svyruodami žygiuoja per Vilniaus Pilies gatvę. Daugumos sostinės gyventojų toks vaizdas jau nebestebina. Jie žino, kad taip svečiai iš užsienio švenčia bernvakarį - paskutinį viengungio savaitgalį. Ši ypač tarp britų populiari pramoga kai kurioms naujoms Europos Sąjungos (ES) šalims tampa svarbi turizmo sritis. Tiesa, Lietuvoje ji kol kas labai menka.

Iš istorijos žinome, kad miestai neretai pergyvena juos sukūrusią kultūrą ar civilizaciją. Miestas gali driektis iš vienos civilizacijos į kitą - pakanka paminėti Damaską, Romą ir Konstantinopolį. Esama miestų, kurie neišsitenka vienoje civilizacijoje - Izraelio sostinė Jeruzalė po Mekos ir Medinos yra trečias pagal šventumą miestas islamo žmonėms, nė neminint, kad Jeruzalė yra dvasinis ir simbolinis krikščioniško pasaulio centras.

Savaitės specifinis bruožas – daugiau naujų filmų. Gaila, kaip tik senesnieji paprastai geresni, o šio principo išimtys – retos. Šeštadienis LTV siūlo net du naujus prancūzų filmus, vienas kurių – televizinis „Įsimylėjęs“ (0.05 val.; kartojama antradienį, gegužės 10 d., 14.55 val.) – pasakoja apie bedarbių meilę ir kokiomis nors reikšmingesnėmis meninėmis ypatybėmis nepasižymi. Antrąjį – „Ponas Batinjolis“ (17.00 val.; kartojama pirmadienį, gegužės 9 d., 14.45 val.

Neseniai dalyvavau vienam vakarėlyje. Po apšilimo ir einamųjų reikalų aptarimo pamažu pradėjom artėti link tos idealios būsenos, kai „in vino vertas“. Netrukus linksmai ją pasiekėm ir daugeliu atžvilgių respektabilus mano bičiulis pradėjo kai visada subtiliai, taikliai ir išraiškingai varyti ant Lietuvos. Subanalinsiu jo teiginius. Kad šita šalis be vizijos ir be ateities. Kad politikai bestuburiai. Kad valdininkai nekompetentingi ir kyšininkai.

Sako, kad Vilniuje vėjai nebeišvaiko smogo. Po septyniomis kalvomis - Senamiestyje, Žvėryne, virš Lukiškių ir Nėries - migla. Pilkoje prieblandoje pilko miesto papilkėję praeiviai - nes kovas, ir viskas jau labiau pilka negu balta. Tik neoninė trispalvė ant savivaldybės ir ekranas virš Operos teatro spalvotai kviečia užeiti ten, kur kažkas vakare žiopčios leisdamas fonogramą.

Kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos pareigūnai kartu su Kauno kriminalistais sulaikė kaunietį D. J. (31 m.), kurio bute rasta dokumentų klastojimo įranga. Teismas leido įtariamąjį suimti 10 parų. Įtariamasis prisipažino gaminęs antspaudus bei įmonių blankus, kuriuos realizuodavo savo pažįstamiems bei draugams. Už vieną pagamintą antspaudą D. J. gaudavęs 50 litų, už blankus - iki 100 litų.

Kitąmet Vilnius netaps „Eurovizijos“ konkurso sostine. Užėmę šešioliktąją vietą pusfinalyje Linas ir Simona prarado teisę lipti į sceną šeštadienį vyksiančio finalo metu. Jame pasirodys tik dešimt atranką įveikusių dalyvių. Dauguma šalių finalisčių - artimiausios Turkijos kaimynės, ilgus metus kariavusios tarpusavyje. Nors lietuvių pasirodymą per LTV žiūrėjo trečdalis Lietuvos, uostamiesčio baruose sirgalių buvo mažai.

Manoma, kad prieš keturis milijonus metų karštyje ir dulkėse kažkur Afrikos žemyne mūsų protėviai žengė pirmus žingsnius civilizacijos link. Pietų Afrika turi įdomią praeitį, maždaug trijų milijonų metų priešistorę ir istoriją, paveldėtą iš senovės kultūrų, kurios kalnus ir lygumas pavertė savo namais. Dėl savo įdomaus paveldo šis kraštas yra vienas iš keleto regionų pasaulyje, kur kultūros vystymosi raida gali būti atsekama su visa jos įvairove... Kelionių agentūra “Wrislit” (www.wrislit.

Praeitą savaitę Vilniaus J. Masiulio knygyne “Prie Halės” (www.masiulis.com) buvo pristatytas anglų rašytojo Stephano Collishaw (www.stephancollishaw.com) romanas “The Last Girl” (“Paskutinė mergina”). Tai vakariečio parašytas šiuolaikinės grožinės literatūros kūrinys, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje, o veikėjai - čia gyvenantys žmonės. Kartu su Britų ambasada knygą pristatė pats 35-metis jos autorius.

Vien legendos bepasakoja apie tarybinių laikų aliuką. Man jo paragauti jau neteko. Sako, daug nepraradau. Esą perkant “Žigulinį” reikėdavo jį pavartyti prieš šviesą - ar nepasitaikys kokia nuskendusi pelytė. “Mūsų laikų” alūs prasidėjo bene Utenos “bravoro” ekspansija į rinką. 1992-1993 m. alus buvo pilstomas į tokius mažus gražius butelius. Paskui atėjo legendiniai “Švyturio” laikai. Jie tęsiasi iki šiol. Alaus išgeriam daug. Ir ne vien mes.